Susidomėjo buriavimu nidiškis, į kurį draugai ir kolegos šiltai Zigmu kreipiasi, o auklėtiniai – treneriu Zigmu šaukia, vos sulaukęs penkerių. Trynėsi darželio kieme, nuobodžiavo, kol, pamatęs pro šalį į treniruotę pamaryje einantį dvigubai vyresnį draugą, šį ir užkalbino.
„Pasiteiravau, kur jis eina. „Į buriavimo treniruotę“, – trumpai skubėdamas atsakė. Smalsus pyplys būdamas, susidomėjau, kas tas buriavimas, ką gi mano draugas lanko. Tą patį vakarą jau buvau treniruotėje“, – prisimena Zigmas.
Buriuoti išmokstama anksčiau, negu plaukti
Ryškiai atmintyje įsirėžė pirmoji treniruotė, nors tąkart penkiamečio niekas neskubėjo laipinti ant laivo ir stumti į marias. Priešingai – komanda, padedama trenerių, kelias valandas remontavo laivus.
„Žaibiškai įsitraukiau. Man iškart labai patiko tiek šis sportas vandenyje, tiek kas vyksta prieš ir po, būnant krante. Sudomino bangos, greitis. Kita vertus, būdamas vaiku pernelyg negalvoji, kas čia įdomu ar neįdomu, kas gerai, o kas – ne. Tokiame amžiuje dar nemokėjau plaukti. Ir dabar ateina plaukti nemokantys vaikai. To išmokstame baseine, žiemos metu. Paradoksalu: buriuoti vaikai išmoksta anksčiau, negu plaukti“, – pasakoja Zigmas.
Ketverių metų pertrauką nuo buriavimo ir gyvenimo Lietuvoje nutraukė vieną dieną Z.Raudį pasiekęs skambutis.
Banga nenugalima – belieka su ja susidraugauti
Vienas iš dviejų Neringos sporto mokyklos buriavimo trenerių neslepia, kad pradžia šiame vandens sporte buvo pakankamai sudėtinga. Ir netgi ne dėl to, kad dar nebuvo susiformavę tinkami plaukimo įgūdžiai.
„Dauguma vaikų apsiverkia tą akimirką, kai stoja į akistatą su vėju, banga, pajunta atsakomybę už savo laivą ir patį save. Jausmas įdomus, nors ir baugokas. Netgi negalėčiau įvardyti, ko tiksliai pradedantieji bijo, tačiau faktas, kad bijo visi. Tas baimės jausmas nenugalimas. Bangos įveikti negali. Belieka su ja susidraugauti“, – įsitikinęs Zigmas.
Buriavimo iššūkius ir malonumus atradęs penkerių, aktyviai Z.Raudys sportavo iki 27-erių. Per du dešimtmečius sporte daugkartinis savo amžiaus kategorijos Lietuvos čempionas buvo iškovojęs ir keletą svarbių pergalių tarptautiniuose vandenyse.
Ieškodamas pragyvenimo šaltinio, išbandė Z.Raudys save keliuose skirtinguose amplua, nors buriavimas traukė labiausiai. Galų gale jaunam nidiškiui teko pripažinti, kad iš šios sporto šakos duonos nevalgysiąs, ir emigruoti. Pradžioje išvykęs į Jungtinę Karalystę, kiek vėliau sportininkas persikraustė į Daniją.
Iš emigracijos sugrąžino trenerio pozicija Nidoje
„Nors dirbau užsienyje, Lietuvos patriotas visada buvau ir išlikau. Ji visada traukė sugrįžti. Nė karto nepagavau savęs galvojant, kad norėčiau likti gyventi užsienyje visam“, – tvirtina 15min pašnekovas.
Ketverių metų pertrauką nuo buriavimo ir gyvenimo Lietuvoje nutraukė vieną dieną Z.Raudį pasiekęs skambutis su netikėtu pasiūlymu sugrįžti į Neringos sporto mokyklą. Šįkart – nebe sportuoti, bet tapti jaunųjų nidiškių buriavimo treneriu.
Bangos įveikti negali. Belieka su ja susidraugauti.
„Galvoje daug metų sukosi mintis apie buriavimo trenerio karjerą. Galiu sakyti, kad tai buvo mano svajonė. Sulaukęs bičiulio skambučio, ilgai nesvarsčiau: susipakavau lagaminus ir jau po kelių dienų buvau Nidoje. Parvedė namų ilgesys, jaunystės sentimentai, ir, žinoma, trenerio darbo galimybė.
To paties draugo, kuris pasiūlė darbo vietą Neringos sporto mokykloje, paragintas, Lietuvos sporto universitete baigiau treniravimo sistemų specialybę su buriavimo trenerio ir atletinio rengimo trenerio specializacija. Viskas įvyko labai greitai“, – pasakoja 2007 m. kuklų Neringos sporto mokyklos trenerių kolektyvą papildęs Z.Raudys.
Mergaitės buriuoja drąsiau už berniukus?
Joje galima lankyti buriavimo, futbolo ir orientavimosi sporto treniruotes. Didžioji dalis auklėtinių vis dėlto linksta link vandens sporto pamokų – buriavimas šiame krašte jau daugiau nei keturis dešimtmečius išlieka populiariausia sporto šaka. Čia augantys perspektyvūs buriuotojai garsina Neringą šalies čempionatuose, o Lietuvą – tarptautiniuose vandenyse.
Parvedė namų ilgesys, jaunystės sentimentai, ir, žinoma, trenerio darbo galimybė.
„Aplink – vandenys, todėl kitų pasirinkimų negu buriavimas mažai ir yra. Tiesa, pastaraisiais metais ryškėja nauja tendencija – buriavimo treniruotės pastebimai populiaresnės tampa tarp mergaičių negu berniukų“, – pastebi treneris Zigmas.
Kiekvieno sezono metu Neringos sporto mokyklos auklėtiniai su treneriais išsiruošia į stovyklas ir varžybas užsienyje – Europos čempionatus, Europos taurės etapus. Vien pernai sportininkai keliavo į Vokietiją, Prancūziją, Lenkiją ir Estiją. Šįmet planus, tiesa, sugriovė pandemija ir karantinas.
Didžiuojasi ne tik čempionais
Interviu 15min ilgametis buriavimo treneris duoda sugrįžęs iš Lietuvos jaunimo čempionato Kaune. Z.Raudžio ugdomi Neringos buriuotojai šįkart parsivežė dvi prizines vietas.
„Malonu, kai parsivežame pergales. Palaikome savo vaikus, džiaugiamės, kai jiems sekasi. Sakykime taip: neskaičiuoju, kiek turiu čempionų, ir neskirstau vaikų. Mano manymu, svarbiausia tai, kad vaikai apskritai sportuoja.
Tebūnie ne buriavimą, tegu renkasi kitą sportą, bet augantiems organizmams judėti yra būtina. Ir jeigu išjudinti pavyksta, tai bendras visos mūsų bendruomenės, kurią sudaro tėvai, mokytojai, treneriai ir patys vaikai, pasiekimas. O kuo aktyvesnis tėvų dalyvavimas ugdyme, tuo rezultatai puikesni“, – kalbėjo Z.Raudys.
Aplink – vandenys, todėl kitų pasirinkimų negu buriavimas mažai ir yra.
Ne kartą su Lietuvos vaikų bei jaunimo buriavimo rinktinėmis dirbęs charizmatiškasis treneris neslepia, kad platesniais horizontais, daugiau talentingų vaikų ir galbūt ir kitomis karjeros galimybėmis niekuomet nesidomėjo. Daugiau nei dešimtmetį besitęsiančios buriavimo trenerio karjeros metu apie kraustymąsi į didesnį Lietuvos miestą Z.Raudys nė nesvarstė.
„Savo gyvenime nieko nekeisčiau. Didžiausias hobis tapo mano darbu. Gyvenu gražiausioje ir jaukiausioje Lietuvos vietoje. Apie kokį persikraustymą gali būti kalba, jeigu vasaromis patys kauniečiai pas mus atvažiuoja ir atsidžiaugti negali.
O tai, kad vaikai tokiomis sąlygomis, kokias suteikiame, gali sportuoti, yra didelė dovana. Nidiškiams ji teikiama bene nemokamai, o kitose Europos šalyse tėvai moka didelius pinigus už analogiškas atžalų treniruotes“, – pabrėžia nidiškis.
Aplink jachtklubą ratus suka net sekmadieniais
Kol didžioji dalis sporto mokyklų ir centrų Lietuvoje vasaros atostogų metu nutraukia veiklą, Nidoje šiltasis sezonas – pats sportininkų sezono įkarštis, o treniruotės vyksta šešis kartus per savaitę.
„Septintoji diena laisva, poilsiui skirta. O vaikas, žiūrėk, vis tiek ratus aplink mokyklą suka. Esame ypatinga bendruomenė, kurioje mes, treneriai, būname ir tėčiais, ir mamomis, ir draugais. Ir paauklėti, ir pabarti jaunimą tenka. Sezono metu su mumis vaikai dažnai daugiau laiko leidžia negu su tikrais tėvais. Užsiimame ne tik įdomiu, bet ir sveiku sportu, daugiau nei pusę metų treniruojamės ir rungtyniaujame gamtoje, gryname ore, saulėje, ant vandens.
Mokomės suvaldyti Baltijos jūros bangas, kurios žiauresnės nei, tarkime, Viduržemio jūros. Vandenynuose tarp bangų didesni tarpai, tokios jėgos nesijaučia. O mūsiškė – arši“, – pastebi Zigmas.
Septintoji diena laisva, poilsiui skirta. O vaikas, žiūrėk, vis tiek ratus aplink mokyklą suka.
Trenerio teigimu, nemaža dalis į buriavimo treniruotes Neringos sporto mokykloje atėjusių vaikų po treniruotės ar kelių nebesugrįžta:
„Daug vaikų atkrenta. Ateina, pabando, tačiau sportas sudėtingas, dirbti reikia daug. Dėl šios priežasties stengiamės pažintį su burėmis pradėti darželyje. Su mažiausiais žaidžiame, pratiname juos. Na, o jeigu vaikas neatkrito, kartą kitą įkišo koją į marias ir užsikabino, iškart aišku, kad ilgam.“
Tiesa, „ilgam“ – gana sąlyginis dalykas. Septynerių metų pradėję treniruotes toldami nuo kranto, išlipa į jį sportininkai kartu su Neringos gimnazija.
„Vienas sudėtingiausių momentų – atsisveikinti su dvylika metų treniruotu vaiku. Baigę gimnaziją, jie kelia sparnus ten, kur gali ir sportuoti, ir siekti aukštojo mokslo. Tebūnie studijuoja Klaipėdoje, tačiau treniruočių pas mus nebelanko.
Yra kaip yra: neturime ko jiems pasiūlyti, o ir profesionalaus buriavimo pamokas nutraukėme prieš keletą metų. Savo kailiu puikiai žinau, kad iš buriavimo duoną valgyti gali tik keletas, todėl jaunimas dažniau pasirenka mokslus“, – pripažįsta Zigmas.
Buriuotojas – kartą ir visiems laikams
Vis dėlto, pasak Z.Raudžio, treniruočių ant vandens metai palieka žymų pėdsaką jo auklėtinių gyvenimuose. Nepaisant to, kuriuo keliu nueina jaunuolis, – sportiniu ar akademiniu.
„Buriavimas visapusiškai lavina asmenybę, gerina sportinę būklę. Nekalbu apie gebėjimą rišti mazgus ar laikyti pusiausvyrą. Buriavimas duoda kur kas daugiau: ugdo jų savarankiškumą, ištvermę, jau nė nekalbant apie tai, kad bendrai gerinama sportinė būklė. Su visa pagarba krepšiniui ar futbolui, jų sportininkams į išvykas tereikia įsidėti sportbačius, aprangas ir galbūt kamuolį. Mūsų vaikai nuo mažų dienų patys turi susikrauti visus daiktus. Drabužius ir saugos liemenę susipakuoti – smulkmena.
Jiems reikia visapusiškai paruošti laivą: išmontuoti burlaivio dalis, atvykus į varžybas – vėl nuo pradžios susimontuoti. Ruošiantis namo neišvengiamas tas pats procesas. Mano akimis, vaikai šiame sporte kariuomenę praeina ir netgi dar daugiau“, – tvirtina 15min pašnekovas.
Vėjo! Vėjo! Vėjo!
Visas naujienas apie buriavimą sekite projekto „Su vėju!“ puslapyje
