Sudėtinga olimpinio Lietuvos buriavimo pradžia
– Šiuo metu dirbate su moterų olimpinės jachtų klasės buriuotojomis, išugdėte olimpinę Lietuvos vicečempionę Gintarę Volungevičiūtę Scheidt, dabartinė jūsų auklėtinė Viktorija Andrulytė netrukus startuos Tokijo olimpinėse žaidynėse. Tačiau kokia buvo jūsų kaip buriavimo trenerio darbo pradžia?
– Pradžioje aš dirbau su „Optimist“ jachtų klase, kuria buriuoja patys jauniausi. Gintarei Volungevičiūtei paaugus, jos tėtis ėmė įkalbinėti, kad tęsčiau darbą su ja kitose klasėse. Todėl 1998 metais atsisveikinau su „Optimistais“ ir pradėjau darbą su tuomet nauja olimpine klase „Europa“. Su Gintare pabandėme patekti į Atėnų olimpines žaidynes – pritrūko vienos vietos. Vėliau moterų olimpine klase tapo ir iki pat šiol išliko „Laser Radial“. Vėl viską pradėjome nuo nulio. Tačiau šioje klasėje turėjome autoritetą Raimondą Šiugždinį, kurio tuometiniai puikūs rezultatai padėdavo ir mums – už pasiekimus gautą finansavimą dalindavomės. Prasidėjo pirmosios pergalės. O kai prasideda pirmosios pergalės, viskas lengvėja.
– Kaip suprantu, olimpinio buriavimo pradžia tuo metu dar jaunoje Lietuvos valstybėje buvo sudėtinga?
– Kai pradėjau dirbti treneriu, daugeliu atvejų finansų reikėjo ieškot pačiam. Jokios reikšmingos pagalbos iš šono tais laikais nebuvo. Mano tuometinė alga siekė 25 dolerius per mėnesį. Dar su „Optimistais“ nuvykus į Suomiją, į varžybas, bare bokalas alaus kainuodavo 5 dolerius. Galima sakyti, kad mano mėnesio alga prilygo 5 alaus bokalams alaus Suomijoje. Juokas juokais, tačiau iš pradžių išties buvo didelis socialinis šokas. Jautėmės net ne antrarūšiais, o trečiarūšiais žmonėmis, kurie vis eina, vis kažko prašo, vis bando ką nors nemokamai gauti. Bet toks buvo trenerio darbas – kad rastum galimybę nuo ko atsispirti ir siekti rezultato. Dabar, jau kai turime rezultatą, tikrai nėra taip sunku, kaip kad buvo pradžioje. O būdavo, kad reikia ir automobilyje miegoti, ir maistą gamintis pliaže ant benzininės krosnelės. Dabartiniai sportininkai to dažnai net nebesupranta. Jiems komfortas yra būtinybė. Ir nors tai tikrai svarbu, aš esu įsitikinęs, kad tarp komforto ir rezultato tiesioginės priklausomybės nėra. Sporte užsispyrimas ir tikslo siekimas yra pagrindinis dalykas, nežiūrint į jokias aplinkybes.
Olimpiniame buriavime vietos žaidimams nelieka
– Kaip skiriasi darbas su buriuoti pradedančiais vaikais ir su olimpinių klasių buriuotojais?
– „Optimist“ klasėje buriavimas yra ir dar turi būti kažkas tarp žaidimo ir profesionalaus sporto. Tačiau perėjus į olimpines klases žaidimo nebelieka. Čia iškart papuoli į kitą meistriškumo lygį, privalai koncentruotis tik į profesionalumą, kur kiekviena smulkmena yra papildomi taškai, vietų praradimas arba iškovojimas. Tai yra sunkus darbas – tiek fiziškai, tiek emociškai.
– Koks turi būti olimpinio buriavimo treneris – griežtas, atlaidus, reiklus?
– Manau, čia labai svarbi patirtis. Kai tu esi jaunas sportininkas ir jaunas treneris, tai turi labai daug klausimų ir jie visi atrodo labai svarbūs. Tu nežinai kas yra svarbiausia. Kai turi daugiau patyrimo, pradedi nuo to, ką šiuo metu gali išpešti geriausio. Ar sąlygos leis tą pasiekti, ar ne – čia jau kitas klausimas. Bet tas metodiškumas ateina per patyrimą, per sukauptas žinias.
Psichologija čia taip pat ypatingai svarbi, ypač moterų sporte. Tai yra vienas iš pagrindinių pasiruošimo aspektų. Vyrų sporte, jei būna ašarų, tai dažniausiai būna džiaugsmo ašaros. Moterų sporte tos ašaros gali būti ir iš situacijos sudėtingumo, dėl nesėkmės, dėl nevilties. Čia treneris turi būti diplomatas, ieškoti balanso – kartais būti griežtas, kartais atlaidus.
Apie trenerio ir sportininko santykį: „Tai yra surišti gyvenimai“
– Treneris buriavime visad atrodo tarsi koks užkulisių žmogus – jo beveik niekad nesimato, bet jis visada šalia. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, kokios pagrindinės trenerio atsakomybės, kaip atrodo jūsų darbo diena?
– Aš atsakingas, kad sportininko darbo procesas vyktų – tai apima ir organizacinį darbą, bilietų, dokumentų sužiūrėjimą, gyvenimo sąlygų suorganizavimą, buities sutvarkymą, automobilio, laivo priežiūrą, maisto gaminimą, mediciną ir, žinoma, sportinio proceso, treniruočių vedimą, darbą ant vandens.
Dabar, kai sportininkės meistriškumas didelis, aš į jos bendrą fizinį pasirengimą kišuosi nedaug, prižiūriu tik krūvio dydį. Ji baigusi su sportu susijusias studijas ir tikrai pati geriau žino, kaip atlikti konkrečius pratimus.
Na ir tada lieka darbas ant vandens. Čia daug kas sprendžiasi vietoje: realios buriavimo sąlygos gali labai skirtis nuo prognozių. Reikia susiorientuoti, pateikti rekomendacijas dėl srovės, galimų vėjo pasisukimų, patikrinti jachtos sistemas. Sportininkė situaciją mato iš savo laivo, mano matymo kampas visai kitas – aš galiu ją apiplaukti iš visų pusių, matyti ir burės profilį, ir kaip stiebas išlinkęs. Na o pačių lenktynių metu jau tegaliu būti tik pasyvus stebėtojas, kas, beje, yra labai sunku, ypač jei viskas einasi ne taip, kaip norėjome.
– Sakote, kad būna atvejų, kai sportininkas ir treneris turi skirtingus matymo kampus, tad tikriausiai gali skirtis ir sprendimai, kurie vienam bei kitam atrodys geriausi. Kaip suderinti sportininko ir trenerio požiūrius į strateginius, taktinius dalykus?
– Nėra taip, kad treneris pasako, kad dabar darysim būtent taip, o ne kitaip. Negalima sportininko įsprausti į primityvų formatą, kad, pavyzdžiui, „buriuojam tik dešinėje pusėje“. Taip, būtų gerai atsidurti toje pusėje, kurioje dėl srovės ar dėl vėjo buriuoti bus palankesnės sąlygos, bet kaip ten atsidurti – tai pačios sportininkės darbas. Lenktynių metu aš galiu nebent fiksuoti klaidas. Tačiau ir čia požiūriai gali išsiskirti, sportininkui gali atrodyti, kad situacija buvo kitokia. Gerai, kad dabar yra kameros, lengviau diskutuoti ir analizuoti klaidas, iš jų mokytis.
– Kaip pavyksta ir kas padeda tiek sėkmės, tiek nesėkmės atvejais rasti emocinį viduriuką, kuris padėtų sportininkei judėti į priekį, o ne sustoti arba nusivylime, arba puikybėje?
– O kas pasakė, kad man pavyksta? Aš nesu idealas, bet visada reikia stengtis. Kai sportininkė atiduoda visą savo gyvenimą, laiką, aukoja savo šeimyninę laimę, tu turi būti pasiruošęs visada jai padėti – ir laimėje, ir nelaimėje. Tai yra surišti gyvenimai – ar diena ar naktis, ar rytas ar vakaras, tu visada esi tame.
– Skamba kaip labai gražus santykis.
– Mano šeimai taip neatrodo (juokiasi). O jei rimtai, tai trenerio darbe iš tiesų yra tas trūkumas, kad labai daug tenka aukoti savo šeimos ir asmeninio laiko. Vaikai užaugo praktiškai be manęs, išvykos ir stovyklos yra ilgos, darbo laikas neribotas. Nėra taip, kad gali tvirtai pasakyt, jog treniruotė prasidės 10 val., o 12 val. baigsis. Ateini 10 val., vėjo nėra, treniruotė prasideda 16 val. Viską tenka perplanuoti.
Olimpinio sporto „variklis“ – didelis noras, sunkus darbas ir nuolatinės pastangos
– Kokius prisimenate sudėtingiausius momentus ar didžiausius iššūkius iš savo darbo?
– Vienas iš tokių įvykių, kurių iki šiol negaliu pamiršti, nutiko praėjusiais metais. Baltijos jūroje, treniruočių metu, „banga žudikė“ apvertė mano katerį. Niekada negalvojau, kad taip galėtų man atsitikti. Tačiau iki dabar atsimenu, kaip tas daugiau nei 5 metrų kateris virsta ant manęs. Tąkart visi sakė, kad antrą kartą gimiau. O juk iš teisų jūra yra pasiglemžusi ne vieną iš kolegų trenerių. Po tokių įvykių ir tokių netekčių tas nejaukumo jausmas jūroje lieka.
Na ir šiaip, mano draugai man yra sakę: „Tavo blogiausia darbo diena yra kaip geriausia mano atostogų diena“. Atrodo – gyveni kurortuose, matai aplink save prabangias jachtas, katerius, turistus, barus, kur žmonės linksminasi, nematai sunkiai dirbančių žmonių, ligoninių, sergančių. Tačiau daug kas nemato, kad nepaisant tokios aplinkos, čia vyksta juodas darbas, mes siekiame rezultato – sunkiai, kantriai, atkakliai. Mes galime prabūti kad ir dvi savaites Kanaruose, bet niekur neišeiti. Arba prieš porą metų reikėjo su Vika į Portugaliją važiuoti, o man – penkiasdešimtmetis. Visi klausinėja, kada ir kokia bus šventė, o ta šventė man praėjo už vairo – per dvi su puse paros įveikėm 4000 km, miegojom gal po 4-5 val. per parą. Tačiau nepaisant visko, kitos sporto šakos niekuomet nesirinkčiau.
– Kodėl? Kodėl būtent buriavimas?
– Tai – labai intelektuali sporto šaka. Kiekviena diena būna skirtinga. Aš negalėčiau dirbti prie „stachanovo staklių“, kiekvieną rytą kalti tą patį per tą patį. Man reikia, kad kiekviena diena būtų skirtinga ir buriavimas tą turi.
Ir man atrodo, kad jei jau ateini dirbti su buriavimu, neišvengiamai čia pasilieki. Atsiranda kažkoks emocinis ryšys. Būna, pavargsti, nusibosta, sakai: „Viskas, paskutinė olimpiada, daugiau nebe.“ Tačiau paskui sportininkė įkalbinėja: „Treneri, dar vieną.“ Ir neatsilaikai.
– Tai reiškia, kad Paryžiaus olimpiadai ruošitės?
– Viktorija sakė, kad nori, tad bus matyti. Aš dar labai norėčiau, kad daugiau jaunimo ateitų į buriavimą.
– O ar matosi, kad daugėtų ateinančių?
– Čia sudėtinga dėl jaunuolių motyvacijos. Šiuo metu Lietuvoje visos sąlygos buriuoti yra. Tačiau, sakyčiau, reiktų iš vaikų atimti internetą. Šiandien jie nori būti „kieti“ virtualiame pasaulyje. O čia, buriavime, reikia realaus ir tikrai sunkaus, alinančio darbo. Daug kam iš šalies gal atrodo, kad romantika – šilta, saulė, vanduo, jachtos prabangios. Tačiau toks įvaizdis niekuo nesusijęs su olimpiniu buriavimu, kur ir vaikinai, ir merginos dirba juodą darbą.
– O įdirbis nuo pačių jauniausių metų buriavime svarbu, ar gali į olimpinį sportą ateiti ir vyresni vaikai, paaugliai, atradę šį sportą ir motyvaciją jam? Ar įmanoma iš tokio sportininko išugdyti olimpietį?
– Įmanoma. Ir net turiu pavyzdį. Baltarusė buriuotoja, kuri niekada neburiavo „Optimist“ klase, yra tapusi Pasaulio čempione. Ten žmogus viską pasiekė savo darbu. Na ir dar valstybės politika labai prisidėjo, nes tikrai skyrė milžiniškas lėšas ir dėl to buvo sudarytos visos sąlygos tai pasiekti. Taip kad viskas įmanoma su dideliu noru, sunkiu darbu ir nuolatinėmis pastangomis.
