Liepos pradžioje Lietuvos, Latvijos ir Estijos buriuotojai garsiai prabilo apie ilgai brandintą idėją – burti bendrą komandą, kuri 2021 metais dalyvautų prestižinėse „The Ocean Race“ lenktynėse aplink pasaulį. Maža to, plauktų lietuviams priklausančiu „Volvo 65“ laivu „Ambersail2“.
Ar ambicingi norai virs realybe – parodys laikas, tačiau pirmieji žingsniai jau žengti. „Mes turime laivą, Lietuva turi laivą. Juk šiose varžybose lenktyniaujame būtent tokiomis, „Volvo 65“ jachtomis – vien tai jau yra svarbu“, – 15min sakė R.Milevičius.
Jis buvo pirmas lietuvis, prieš keletą metų pasiryžęs maždaug 9 mėnesius praleisti ant vandens. Ir ne šiaip sau ant vandens, o varžybiniu režimu.
„Tai labai aukšto meistriškumo renginys, kuriame dalyvauja tik geriausi pasaulio buriuotojai“, – tikino jis.
Aukštos klasės buriuotojų kartelę kelia ir jaunimas. Būtent jie „The Ocean Race“ lenktynėse yra labiausiai laukiami. Komandoje iš 10 įgulos narių 6 turėtų būti ne vyresni nei 30 metų, iš jų pusė – iki 26-erių, įguloje taip pat turėtų būti trys moterys ar merginos. Taip pat siekiama, kad bent 3 komandos nariai turėtų svarią buriavimo patirtį, pageidautina – jau dalyvavę kokiose nors varžybose aplink pasaulį.
TAIP PAT SKAITYKITE: Baltijos šalys vienija jėgas: „Ambersail2“ buria bendrą komandą prestižinėms lenktynėms aplink pasaulį
– Lenktynės aplink pasaulį orientuotos į jaunimą. Tačiau jiems taikoma daug įvairiausių reikalavimų. Ar rasti tinkamus kandidatus – iššūkis?
– Šiose lenktynėse svarstyklės balansuoja tarp jaunatviškumo ir patirties, tačiau patirtis turbūt vis tiek šiek tiek tas svarstykles nusveria. Surinkti, užauginti komandą – didelis iššūkis. Lietuvoje tiek daug buriuotojų nėra, o norisi, kad komanda būtų itin profesionali, todėl neapsiribojame vien lietuviais. Komandą galėtų sudaryti kertinis branduolys iš Baltijos šalių, tačiau plaukti gali ir kitų šalių atstovai, norisi išnaudoti laivo potencialą ir žinomumą.
Kol kas svarbu susitvarkyti visus organizacinius klausimus, gauti rėmėjų paramą, o jau tuomet bus galima pradėti galvoti apie sportinę dalį – ruošti būsimą įgulą. Jaunųjų buriuotojų įsitraukimas į komandą, treniruotės – visa tai užima laiko, atima resursų. Tačiau be to nebus aukšto meistriškumo komandos.
– Kaip Lietuva su „Ambersail 2“ atrodo kitų šalių kontekste?
– Lietuviai buriavimo pasaulyje labai stiprią poziciją užsiėmę dar nuo pirmojo „Ambersail“, kai su juo dalyvavo visose pagrindinėse varžybose.
Lietuviai vadinamajame offshoriniame – jūriniame – pasaulyje, palyginti su kitomis Pabaltijo šalimis, nėra naujokai, tikrai stipresni už latvius, estus. Vien jau tai, kad turime tokius laivus kaip „Ambersail“ ir „Ambersail 2“, yra labai svarbu ir kaimynai mums tikrai pavydi.
Žinoma, Talinas turi jūrą, kuri driekiasi per visą pakrantę, čia įsikūrę naujausi jachtklubai, yra aukščiausios klasės servisas, geros sąlygos saugoti laivus žiemą. Mes neturime tokio stipraus jūrinio uosto, Klaipėdoje gana lengva buriuoti patyrusiems, tačiau pradedantiems, plačiajai visuomenei – gana sudėtinga.
Todėl norisi sujungti pajėgas ir į „The Ocean Race“ projektą pažiūrėti plačiau – neapsiriboti vien nacionalinėmis vertybėmis, o ieškoti geriausių būdų pasiekti maksimalų rezultatą. Lenktynėse norėtųsi kovoti dėl aukščiausių vietų, ne šiaip dalyvauti.
– Ar jau yra aiškesni terminai, kada bus skelbiama preliminari „Ambersail 2“ komanda „The Ocean Race“ lenktynėms?
– Vienas iš terminų turėtų būti šio rudens pabaiga arba žiemos pradžia, vėliausiai – 2020 metų žiema. Tuomet jau reiktų oficialiai apsispręsti, ar dalyvaujame, ar ne. Tačiau kuo anksčiau pradėsime, tuo geriau pasiruošime, tuo didesnį potencialą prieš konkurentus turėsime.
Žinoma, yra ir kita medalio pusė – kuo ankstyvesnis pasiruošimas, tuo didesnio finansavimo reikia. Jau dabar turime keletą rėmėjų, tačiau tikimės jų bus dar daugiau – projektas iš tiesų patrauklus.
– Papasakokite, kaip atsirenkami buriuotojai. Kaip gauti tą laimingą bilietą?
– Tai nėra laimingas bilietas. Šiame etape yra gana sudėtinga atranka. Kita vertus, norisi įtraukti ir daugiau jaunimo, norisi, kad pabandytų, pasipraktikuotų. Todėl ir teikti paraiškas gali visi – internete tereikia užpildyti formą ir greičiausiai būsite pakviestas paburiuoti kartu.
Taip pat reiktų suprasti, kad „The Ocean Race“ projektas nėra tik plaukimas, kad toks laivas, kaip „Ambersail 2“, kaip ir bet koks lenktyninis automobilis, reikalauja priežiūros. Net tada, kai neplaukia.
Todėl ir atrankoje svarbūs keli dalykai: svarbu, kaip buriuoji, kokios tavo žinios, ką moki, ką žinai, taip pat – fizinis bei psichologinis pasiruošimas. Kartais buriavimo sąlygos būna ne pačios lengviausios, ne visuomet būna lengva plaukti. Tokiais atvejais psichologiškai silpni gali nutempti žemyn visą komandą.
Dėl šių priežasčių reikia įvertinti žmones – kaip jie elgiasi, koks stiprus jų noras dalyvauti tokio lygio projekte, kiek jie turi pasiryžimo. Galų gale, juk atrinkti buriuotojai drauge turės gyventi devynis mėnesius, per kuriuos įvyksta labai daug dalykų. Svarbu, kad komanda būtų stabili, žmonės – pailsėję, be traumų. Formuojant komandą reikia numatyti ir keletą atsarginių žmonių – tai ilgas ir sudėtingas procesas.
– Rokai, jūs pats buriuojate nuo 6-erių, o šiandien galite pasidžiaugti labai spalvinga patirtimi. Kaip įsitraukėte į šį sportą?
– Į buriavimą mane atvedė tėtis Marius Milevičius, vėliau jis ir pats įsitraukė į šį sportą. Jis dabar treniruoja vaikus, yra labai geras jaunimo treneris, bene geriausias Kaune.
Man buriavimas kažkaip tiko ir patiko, per daug nebijojau, kas dažnai būna jauniems. Metams bėgant tapau vienas geriausių Lietuvos buriuotojų, iškovojau galimybę kovoti dėl kelialapio į olimpiadą, tuomet man buvo apie 17–18 metų.
Deja, į Pekiną 2008 metais manęs neatsirinko, buvau pirmas žmogus po brūkšnio – dėl to buvo labai, labai skaudu... Buvau jaunas, nepatyręs, turėjau didelių ambicijų, todėl labai sunkiai tai išgyvenau.
Tada pasakiau sau, kad darysiu viską, jog patekčiau į Londono olimpines žaidynes, ir tą tikslą įgyvendinau. Kainavo daug energijos, laiko, reikėjo daug darbo, bet į žaidynes išvykau. Tiesa, rezultatai per daug nedžiugino, bet tikslą dalyvauti pasiekiau.
Vėliau prisijungiau prie senojo „Ambersail“ kompanijos, daug buriavau, dalyvavau odisėjoje, buvau vienas jauniausių buriuotojų. Po plaukimo Ramiajame vandenyne gimė mano meilė jūriniam buriavimui. Supratau, kad tai manęs nebegąsdina.
Tada ėmiau svarstyti apie „Volvo Ocean Race“. Šios lenktynės yra kiekvieno buriuotojo svajonė, kuri tapo realybe – turėjau šiokią tokią patirtį, pradėjau rinkti mylias.
– Kiek tų jūrmylių asmeninėje sąskaitoje šiandien jau suplaukta?
– Neskaičiuoju. Iš tikrųjų nebeskaičiuoju. Nenoriu vaikytis nei skaičių, nei titulų, man šie dalykai šiame gyvenimo etape nereikalingi. Nereikalingi ir visi epitetai – aš tiesiog gyvenu gyvenimą.
Šiandien buriavimas man tapo darbu, nebe hobiu, kaip anksčiau, dabar turiu kitą hobį – esu dviejų sporto klubų („Amber Crossfit“ ir „Urban Gym“, – red.) bendraturtis, kartu su sportiška bendruomene stengiamės, kad žmonės taptų sveikesni, stipresni. Ši veikla man labai maloni.
– Kaip atsidūrėte „Team Brunel“ komandoje?
– Po visų mano odisėjų, po plaukimo su pirmuoju „Ambersail“ sukaupiau nemažą patirtį – teko įveikti ir Ramųjį vandenyną, dukart apiplaukiau Horno ragą. Ir kai vėliau „Ambersail“ nulūžo stiebas, viskas sustojo, porą mėnesių buvo ramesni.
Tada pamačiau, kad „Volvo Ocean Race“ lenktynėse viena iš komandų ieško dalyvių iki 30 metų. Pagal visus kitus kriterijus iš pirmo žvilgsnio buvau idealus kandidatas – turėjau labai didelę patirtį, daug įveiktų jūrmylių, buvau dalyvavęs visose pagrindinėse varžybose, olimpiadoje. Neretai tokie jauni žmonės tokia patirtimi pasigirti negali. O aš turėjau visus duomenis.
„Team Brunel“ mane pasikvietė į pokalbį, pasirodžiau visai neblogai, jiems tiko ir mano psichologinės savybės, galiausiai paaiškėjo, kad moku elgtis su tokio tipo laivais.
Nepaisant visko, daug vilčių nedėjau – važiavau į pokalbį su mintimi, kad vykstu tiesiog susipažinti, negalvojau, kad olandai, kurie turi stiprias buriavimo tradicijas, gali paimti į komandą lietuvį. Tačiau jie įvertino mano profesionalumą ir mane atsirinko. Ir tai buvo mano geriausia gyvenimo mokykla.
– Spėčiau, kad ta mokykla apskritai gyvenimą kiek kita vaga pakreipė.
– Tikrai taip. Buvau jaunas olimpietis, žmogus be konkrečių nuorodų, be konkrečių trenerių. Ir net, jei atrodo, kad treniruojiesi, kad viską darai gerai, neretai blaškaisi. Tačiau kai pakliūni į tokio aukšto meistriškumo profesionalų komandą, pamatai, ką reiškia dirbti 100 procentų efektyvumu, supranti, kiek daug gali, kiek daug turi treniruotis, kiek daug stengtis... Tačiau viskas įmanoma!
Galimybė dalyvauti lenktynėse aplink pasaulį man pačiam atvėrė akis ir dar kitaip – privertė pažvelgti į dabartinį jaunimą, skirti jam daugiau dėmesio, palaikyti, pasidalinti patirtimi, paskatinti. Norisi juos pakreipti kuo tikslesne kryptimi, norisi, kad jie nedarytų klaidų, kurias dariau aš pats.
– Ką patartumėte tiems jauniems žmonėms, kuriems lenktynės aplink pasaulį yra didžiulė svajonė, karjeros tikslas? Gal pats kažkuo likote nustebęs, itin sužavėtas, o gal – nusivylęs?
– Į lenktynes prisijungiau kaip olimpietis, turintis nemažą patirtį, tačiau mane nustebino suvokimas, kad čia visi yra be galo stiprūs, visi – aukščiausio lygio profesionalai. Man atrodė, kad visi aplink – mažiausiai galva ar net keliomis aukščiau už mane, lygis čia labai aukštas.
Todėl ir ta mokymosi kreivė buvo labai stati – jei tau kažką pasakė, pamokė ir tu to nedarai, renki minusus ir galbūt jau kitą dieną tavęs čia nebebus. Beveik šešis mėnesius trukę mokymai čia vyko labai sparčiai, kiekviena diena buvo svarbi. Stengiausi, nes jei susimausi, tavęs bet kada gali atsisakyti.
Šis laikas buvo gana įtemptas. Tačiau žinios, kurias gavau treniruočių metu, buriuodamas, pravertė ne tik buriavime, bet ir gyvenime, net bendravime – tai neįkainojama patirtis.
– Kurią atkarpą ar akvatoriją įveikti buvo problemiškiausia? Yra vietų, kur nenorėtumėte grįžti dėl kokių nors itin sudėtingų buriavimo sąlygų?
– (Pagalvojęs) Ne, nemanau.
O sudėtingiausia dalis buvo pusiaujo kirtimas. Iš Šiaurės pusrutulio norint pasiekti Pietų, tenka įveikti zoną, kur oro sąlygos labai sudėtingos – ten labai karšta ir nėra vėjo, formuojasi debesys, daug lyja, prasideda škvalai.
Kadangi mūsų laivai geriausiai plaukia, kai vėjo nemažai, mes tas audras iš dalies medžiojame. Tačiau jei įprastai esant geram vėjui per tris dienas galime nuplaukti iki 400–500 jūrmylių, ten per tą patį laiką atstumas sumažėja dešimčia kartų, pavyksta nuplaukti ir tik 30–40 jūrmylių.
Taip buriuoti sunku psichologiškai. Ypač jei iki tol tavo laivas plaukė pirmas, o esant tokioms sąlygoms, konkurentai pavijo ir išsirikiavo tarsi prie naujos starto linijos. Juk tuomet bet kuris kitas laivas gali imti startuoti pirmas.
Ir taip vyksta dažnai, šių varžybų etape buvo atvejis, kai po 24 dienų plaukimo pirmi keturi laivai finišavo per 15 sekundžių, antras nuo pirmo atsiliko 7 sekundėmis. Galite įsivaizduoti, kokia kova verda, kokia įtampa tvyro!
– Turbūt netrūko ir nuotykių. Kas įsiminė labiausiai?
– Nuotykių buvo pačių įvairiausių, tačiau juos nustūmiau į šoną, visgi čia svarbiausia – profesionalus buriavimas, sportas, todėl ir plaukimas pirmiausia buvo darbas. Net ne darbas, o kova dėl pirmos vietos, kova dėl kiekvieno milimetro.
Buriavime yra ir melancholiškų atkarpų, o tokiais atvejais labai lengva atsipalaiduoti – pradėti daugiau bendrauti, šnekėtis, juokauti... tačiau laivas tuo metu plaukia ir jei varžybos trunka ilgiau nei vieną dieną, kiekviena tokia atkarpa, kai laivas neišnaudojamas 100 procentų pajėgumu, reiškia, kad komanda pralošia.
Tenka už viską sumokėti – jei tokios akimirkos kartojasi ne vieną dieną, sekundės galiausiai virsta minutėmis, minutės – valandomis. O tada jau ir belieka pasverti, kuri komanda yra laimėtoja, o kuri – ne. Todėl svarbiausia čia – maksimaliai ištaikyti susikaupimą, dėmesį. Nuotykiai lieka kažkur šone.
O šiaip įspūdį paliko matyti gyvūnai, Keiptaunas, Pietų Afrika apskritai – ten labai įdomios sąlygos buriuoti. Žinoma, ir Horno ragas, Naujoji Zelandija – nors daugelis šių vietų man jau nebuvo naujos, jau buvau ten buriavęs su olimpine jachta.
– O kuo skiriasi pats buriavimas plaukiant su tokia aukšto meistriškumo komanda? Kokių esminių pamokų davė ši patirtis?
– Atvėrė visai kitokį požiūrį. Būdamas tokios profesionalios įgulos dalimi, norėjau viską maksimaliai išnaudoti, stengiausi plaukti šiek tiek geriau, nei žinau, kad galėčiau, aplenkti.
Čia svarbus komandinis darbas apskritai, susikaupimas – juk buvo buriavimo ir sudėtingomis sąlygomis. Bet ateina suvokimas, kad tavo komanda gali funkcionuoti ir be jokių garsinių ar kalbos signalų – čia kiekvienas žino, ką turi daryti, ką kada daryti, išmano net mažiausias smulkmenas.
Todėl kartais ir pačiam juokinga, kai tampa sunku plaukti ne su tokiomis profesionaliomis komandomis. Būna, kartais viskas vyksta ne taip sklandžiai, tenka ir daug rėkauti, daug šaukti.
Kita vertus, žavu stebėti, kaip komanda mokosi, kaip tobulėja, ypač jei sąlygos plaukti yra ekstremalios, jei komandos draugas laiko tavo gyvybę savo rankose ar tu jo.
Buriuodamas esi atsakingas ne tik už save, ne tik už savo komandą, bet ir už visą laivyną. Pavyzdžiui, Ramiojo vandenyno etapo metu didžiąją dalį laiko esi ten, kur iki tavęs neatplauktų joks laivas, neatskristų joks lėktuvas – arčiau yra kosmose sėdintys žmonės nei gyvybė aplink – jokių krantų nėra, nieko nėra. Na, nebent koks japonas ar kinas žvejoja banginius, daugiau nieko.
– Apiplaukti ratą aplink pasaulį, aplankyti vietas, kurių kai kuriose apskritai mažai žmonių yra buvę – juk čia taip stipru! Kas jus patį labiausiai šioje kelionėje jaudino?
– Taip, kai suvokiu, kad apsukau ratą aplink pasaulį – tai tikrai stipru, daug dalykų įsiminė, paliko įspūdį. Tačiau lygiai taip pat stipru savo akimis pamatyti tokias problemas kaip klimato atšilimas, jūrų užterštumas, mikroplastiko gausa. Pamatyti realią grėsmę to, prie ko mes patys iš dalies prisidedame... Tai priverčia susimąstyti.
Kai savo akimis matai vandenyną, kurio kiekviename kvadratiniame mete plūduriuoja po šiukšlę, o žvejai traukdami tinklus iš jų išrenka tarp plastiko skendinčias kelias žuvis ir visas tas šiukšles meta atgal į vandenyną... Tai protu nesuvokiami mastai.
Laivas, žiūrint iš vandenyno perspektyvos, yra mažytis. Todėl pabandai įsivaizduoti mastą – atitraukti žvilgsnį ir suvokti, kiek tų šiukšlių daug, koks tai milžiniškas plotas! Tie masteliai, tie skaičiai priverčia mąstyti globaliau.
„Volvo Ocean Race“ ir „Ambersail2“ šiuo atžvilgiu turi didelę atsakomybę, ir nors tai problema, kurios išspręsti mes gal ir nepadėsime, tačiau svarbu kuo daugiau, kuo garsiau apie tai kalbėti, atverti akis, priversti susimąstyti.
– Ar po šių varžybų dar yra apie ką svajoti? Kur dar norėtųsi dalyvauti, kokie artimiausi buriuotojiški tikslai laukia?
– Yra tų tikslų, nepasiektų viršūnių. Yra Amerikos taurė, kur labai norėčiau dalyvauti. O dabar... Neseniai dalyvavau „Rolex Fastnet Race“ regatoje, kur teko apiplaukti Fastneto uolą Airijos pietuose, spalį laukia „Rolex Middle Sea Race“ Maltoje – tai likusios svarbiausios sezono varžybos.
Po Naujųjų metų lauks Karibų sezonas, nusimato „RORC Caribbean 600“, „Les Voiles de Saint Barth“ regatos.
Tačiau vis dėlto dabar daugiausia mintys sukasi aplink „Ambersail2“ planus tapti „The Ocean Race“ dalimi. Tokių galimybių, kokias turime dabar, niekada neturėjo nei Lietuva, nei Baltijos šalys – vien tai, kad mes turime laivą! Todėl norisi, kad ši svajonė taptų realybe.
– Gal ir pats svarstote apie dalyvavimą antrąkart?
– Visai svarstau. Jaučiuosi turintis nemažai patirties ir jei galiu ką nors duoti buriavimui – noriu tai daryti. Ir nebūtina būdamas laive, ant denio, yra ir kitų būdų maksimaliai prisidėti.
Nors... neatmetu ir šios galimybės, manęs negąsdina mintis, kad plaukčiau dar kartą. Kita vertus, šį žingsnį reikia labai pasverti.
Visas naujienas apie buriavimą sekite projekto „Su vėju!“ puslapyje
