– Kada pradėjote domėtis banglenčių sportu? Kaip tai įvyko, kas pastūmėjo, pasiūlė?
– Pirmi kartai ant banglentės buvo daugiau nei prieš dvidešimt metų. Su šeima atostogaudavome prie jūros, o tuo metu tėvas plaukiojo burlente. Aš buvau per mažas, kad išsikelčiau burę iš vandens, tad pasiimdavau lentą ir irdavausi tiesiog į jūrą. Po to nuolat kirbėjo mintis, kad banglentėmis galima plaukti ir Lietuvoje, pradėjus dažniau buriuoti jūroje burlente – bangų trauka tik didėjo, tad natūraliai grįžau ir prie banglenčių.
Aš buvau per mažas, kad išsikelčiau burę iš vandens, tad pasiimdavau lentą ir irdavausi tiesiog į jūrą.
– Ar dar prisimenate mokymosi laikus? Kiek laiko reikia, norint tapti bent „pažengusiu“? Ar buvo sunku?
– Sunku įvardinti apibrėžtą mokymosi laiką, iš vienos pusės – ir dabar tobulėju kas kartą įlipęs į vandenį, iš kitos – visas mokymosi procesas buvo gana padrikas. Su pusbroliais bandydavome patys, neturėjome jokių mokytojų, manau, kad buvome vieni pirmųjų, pradėjusių plaukti banglente Baltijos jūroje.
Natūraliai, neturint tinkamos įrangos ir žinių, procesas buvo sudėtingas, tačiau tai dar labiau mistifikavo banglenčių sportą ir traukė prasilaužti. Labai sunku pasakyti, kiek kiekvienam žmogui gali prireikti laiko susidraugauti su banga. Vieniems tai gali būti kelios dienos, kitiems – keleri metai, o vienam iš penkių banglentės net ir pabandžius visai netraukia.
– Kaip ilgai užsiimate šiuo sportu?
– Rimčiau banglenčių sportu užsiimu paskutinius šešerius metus, nors galima būtų sakyti, jog tai buvo šalia nuo pat vaikystės. Banglentės traukia savo paprastumu, galimybe būti gamtoje ir stichijoje, tam tikra meditacijos forma, pastangų/atlygio santykiu.
Po kelių gerų dienų su banglente, net tingiu pagalvoti apie plaukimą burlente – kam apsikrauti burėmis, stiebais, jeigu gali nusivaškuoti lentą ir lipti į vandenyną? Tas lengvumas ir paprastumas ant bangos suteikia nepakartojamą jausmą – slysti nuolat besikeičiančiu paviršiumi neturint jokios kitos atramos kaip skraidančiu kilimu.
Tas lengvumas ir paprastumas ant bangos suteikia nepakartojamą jausmą.
Be to, kuo lengviau pasieki rezultatą – tuo tas rezultatas greičiau nublanksta, o banglenčių sporte reikia įdėti labai daug pastangų, kitaip tariant – nuirkluoti kilometrų, kad pagautum tokią bangą, kokios nori. Natūralu, kad atkaklaus darbo nešami vaisiai – ypač saldūs.
– Kodėl pasirinkote būtent šį sportą, kuo jis toks patrauklus?
– Man asmeniškai bangos yra visas mano gyvenimas. Tai, ką esu pasiekęs, padariau dėl bangų arba motyvacijos būti jose. Būna dienų, kai išsiiri į vandenyną ar jūrą ir nė nepagavęs bangos pasikrauni labai daug teigiamos energijos.
Neseniai skaičiau straipsnį, jog net psichologines problemas banglenčių sportas padeda spręsti, o tiksliau – ta savybė, jog plaukdamas banglente turi labai susikoncentruoti į esamą momentą ir visas nereikalingas triukšmas išnyksta. Manau, jog būtent ta koncentracija ir gyvenimas akimirkoje yra tas raktas, kodėl banglenčių sportas įtraukia taip stipriai.
– Veikiausiai neturite griežto režimo, bet vis dėlto kokiu maždaug intensyvumu sportuojate? Kaip atrodo jūsų treniruotės, užsiėmimai? Kiek ilgiausiai esate „išstovėjęs“ ant lentos?
– Iš tiesų neatsimenu, kada gyvenau pagal kalendorių, tačiau visada žinau, kokios bangos bus poryt. Tai režimas gal ir ne standartinis, tačiau jis yra. Nuolat seki bangų prognozes ir visą darbą ir gyvenimą derini prie jų. Į banglenčių keliones stengiuosi išvažiuoti bent du kartus per metus. Pavasarius leidžiu Meksikoje, Žemutinės Kalifornijos pusiasalyje. Paskutinius dvejus metus, rudenį – Asturijos regione, Šiaurės Ispanijoje.
Vasarą/ankstyvą rudenį banglete plaukioju Lietuvoje, o žiemą pagal galimybes ir sąlygas – arba dirbu, arba ieškau kitų kelionių. Aišku norėtųsi susidėlioti gyvenimą taip, jog šaltąjį sezoną galėčiau praleisti kur šilta, o šiltąjį – Lietuvoje, tačiau Meksika traukia taip stipriai, kad galiu susikaupęs padirbėti dėl pavasario „antruose namuose“.
Iš tiesų neatsimenu, kada gyvenau pagal kalendorių, tačiau visada žinau, kokios bangos bus poryt.
Šiaip beveik nesportuodavau papildomai, tačiau kelios traumos parodė, jog gera fizinė forma būtina, o su amžiumi tai darosi tik aktualiau. Prieš keliones porą mėnesių pasportuoju intensyviai ir sporto klube – prieš sezono pradžią Meksikoje dažniausiai turiu 4–5 gana aukšto intensyvumo treniruotes per savaitę.
Taip pat dirbu individualiai su kineziterapeutu Edvinu Brasu. Ieškome naujų pratimų ir metodų, svarbių užsiimantiems vandens sportu. Tuo tarpu kelionėse, jeigu yra bangų, nei laiko, nei sveikatos jokioms treniruotėm nelieka – fizinio krūvio tikrai užtenka. Na, o raižant bangas svarbu ne tik plaukimo trukmė, bet ir bangos kokybė, aštrumas. Sudėtingiausiomis bangomis profesionalai čiuožia vos keletą sekundžių. Tačiau esu banglente nuplaukęs apie pusę kilometro, o gal ir daugiau.
– Banglenčių sportą žmonės neretai įsivaizduoja kaip itin sunkų ar pavojingą. Kaip jį vertinate jūs?
– Sutikčiau, kad banglenčių sportas yra vienas sunkiausių, tačiau pavojinga yra ne tai, ką darai, o tai, kaip darai. Banglenčių sporte tobulėjimo kreivė kyla labai lėtai – šalia fizinio krūvio nusiirti iki bangos, ją pagauti, atsistoti ant lentos reikia dar ir išmokti skaityti jūrą, vandenyną, bangas. Būtent ilgiausiai užtrunka išmokti perskaityti bangą, kur, kada, kaip ji lūš, kurioje vietoje ją reikia gaudyti. Tik pradėjus suprasti bangas pradeda augti pagaunamų bangų skaičius ir atsiranda poreikis gerai fizinei formai.
O dėl saugumo: galima ir stogais vaikščioti su maksimalia apsauga, o galima kaboti ant atbrailos be jos. Tikrai galima patekti į sudėtingas ir pavojingas situacijas, tačiau iš patirties galiu pasakyti, kad tam, jog patektum į tikrai pavojingą situaciją, jau turi būti pažengęs.
Priešingu atveju nė nepasieksi tokių bangų, kurios galėtų pasikėsinti į tavo sveikatą ar gyvybę. Žinoma, yra išimčių su srovėmis, dėl to visuomet ir rekomenduoju mokytis su instruktoriais, o nežinomoje vietoje lipdamas į vandenį ir pats visada paklausiu vietinių apie specifiką.
– Ar dažnai susiduriate su traumomis? Visai neseniai tinklaraštyje rašėte, kad susižeidėte koją. Kiek teks būti be sporto?
– Plaukdamas banglente traumų beveik nesu patyręs, prieš dvejus metus Ispanijoje nusiskėliau plaštakos kaulo gabaliuką, tačiau nereikėjo nė gipso. Pradedančiajam traumų bijoti nereikėtų – mokomosios lentos yra minkštos, tik mokytis geriausia smėlėtame paplūdimyje, o ne virš aštraus rifo. Prieš savaitę savo bloge „Spotas“ rašiau, kad išsinarinau čiurną plaukdamas burlente – ten kiek daugiau dėl sunkiai prognozuojamų perkrovų, o gal tiesiog nesuveikė saugumo instinktas.
Esu dėkingas bangoms už viską, ką turiu, tad natūraliai ir gyvenimas susidėliojo aplink jas.
Tikiuosi, kad po mėnesio jau galėsiu plaukti banglente. Jeigu dar negalėsiu stotis ant lentos, tai jau tikrai gaudysiu bangas gulėdamas! Iš tiesų kančios kol kas nejaučiu, galbūt dėl to, kad turiu dar beveik du mėnesius Meksikoje, tad tikiuosi, jog koja spės sugyti ir dar pagausiu savo porciją bangų, be to, Meksiką antrais namais vadinu ne vien dėl bangų – man tiesiog gera čia būti. Stengiuosi žiūrėti į traumą filosofiškai ir per daug jos nesureikšminti, veikiau tą energiją skirti kokiems nors kitiems darbams.
– Žinoma, kad turite tris hobius – banglentes, filmavimą ir keliavimą. Mano galva, tai visai gerai suderinama. Ar dažnai filmuojate banglentininkus, ar tai mėgstamiausias jūsų objektas?
– Pagrindinis hobis vis dėlto – bangos. Filmavimas ir keliavimas – tai jau išvestinės. Pirmasis leidžia dirbti ne pagal kalendorių ir nebūtinai biure, be antrojo – tiesiog neturėčiau galimybės plaukioti tobulose bangose. Kaip ir minėjau – esu dėkingas bangoms už viską, ką turiu, tad natūraliai ir gyvenimas susidėliojo aplink jas.
Banglentininkus filmuoti galbūt norėčiau kiek daugiau, tačiau kai išvažiuoju į kelionę, norisi visą laiką maksimaliai išnaudoti bangoms gaudyti, o ne jas filmuoti. Bet jau keleri metai dirbu su dokumentiniu filmu „Trys kūrėjai“, kurio viena iš trijų dalių/temų yra būtent banglentės Lietuvoje.
– Bekeliaudamas turbūt išbandėte ne vieną pakrantę? Kur skrieti banglente buvo smagiausia? Ką vadintumėte banglentininkų rojumi?
– Apkeliavęs esu nemažai Europos pakrančių, taip pat esu bangas gaudęs Čilėje, Brazilijoje, Ekvadore, Žaliojo Kyšulio salose, kelis kartus esu pravažiavęs visą Amerikos Vakarų pakrantę nuo Kanados iki Meksikos ir atgal. Labai sunku išskirti banglentininkų rojų, nes bangos yra labai skirtingos – vienos lūžta į kairę, kitos – į dešinę. Vienos yra prie didelių miestų, kitos – laukinėse dykumose. Kiekvienas renkasi, kas jam svarbu.
Jeigu reikėtų išskirti regioną – Pietų Ramusis vandenynas vienareikšmiai pasižymi daugiausia įsimintinų bangų. Mane labai traukia Lotynų Amerika, čia bangos pakankamos mano dabartiniam lygiui, o kultūra ir pragyvenimo lygis atitinka mano norus ir galimybes. Taip pat Rytų Azija yra dėmesio vertas regionas.
– Dabar esate Meksikoje. Ar čia traukia banglenčių sportui palankios sąlygos ar ir kiti dalykai? Kokie artimiausi planai? Kur planuojate toliau keliauti?
– Meksika per šešerius-septynerius metus jau tapo mano antrais namais. Atvažiavau čia besivaikydamas tobulas dešiniarankes bangas, taip pat ir vėją, palankų burlenčių sportui, o radau visu 100 procentų mano vidinį ritmą atitinkančią kultūrą, begalę naujų, tačiau labai gerų draugų, o ką jau kalbėti apie maistą ar klimatą. Keliauti po Žemutinę Kaliforniją nėra paprasta. Ne veltui visame pasaulyje kuriami ištvermės ralio „Baja 1000“ satelitai. Čia kiekviena diena – iššūkis.
Artimiausiu metu norėčiau pakeliauti daugiau po Centrinę Ameriką, galbūt pravažiuoti visą Ramiojo vandenyno pakrantę nuo Aliaskos iki Patagonijos. Pernai nusipirkau „Ford F-350“ sunkvežimį, kurį po truputį ruošiu šiai kelionei. Mano tikslas – paruošti sunkvežimį taip, jog šeši žmonės galėtų patogiai keliauti ir kempingauti gyvendami tiesiog jame ir su visais, norinčiais būti kelionės dalimi, po truputį skintis kelią į pietus.
– Kokių turite su banglenčių sportu susijusių iššūkių? Turiu minty, ar kokios varžybos, ar 10 metrų banga?
– Iš tiesų asmeninių sportinių ambicijų banglenčių sporte neturiu. Tai yra tas užsiėmimas, kurį darau dėl savęs. Aišku, vidinių tikslų nuolat iškyla, tačiau jų per daug nesureikšminu. Didelės bangos visada traukė, tačiau žinau, kiek dar daug darbo reikia įdėti, kad jas pagaučiau.
Viena didžiausių dovanų yra stebėti, kaip banglenčių sportas ir kultūra auga Lietuvoje. Prieš devynerius metus surengėme pirmąją banglenčių stovyklą „Surf Camp“ draugams, o tai užaugo į festivalį, kur šimtai žmonių dalijasi teigiamomis emocijomis, išmoksta saugaus elgesio vandenyje ir pagauna savo pirmąją bangą.
Banglenčių sporto kuriama socialinė vertė – man yra kur kas svarbesnis tikslas. Šiais metais prieš stovyklą planuojame banglentėmis mokyti plaukti autizmo sutrikimą turinčius vaikus. Pavyzdžiui, JAV stovyklos autistams vyksta jau keliolika metų ir pasiekia labai puikius rezultatus.
Per šio sporto prizmę galima padėti lietuviams geriau įvertinti gamtos ir jos apsaugos svarbą, išmokyti juos saugiai elgtis vandenyje, neteršti ir taip vienos labiausiai pasaulyje užterštos Baltijos jūros. O jeigu pakeliui vienas kitas žmogus atras savo gyvenimo kelią – nuo to tik smagiau!
