Daug bendrauji su paaugliais. Ką randi su jais bendro?
Nežinau. Galbūt jie mėgsta mane už tai, kad jiems nemeluoju. Visada sakau taip, kaip yra, net ir tais atvejais, kai tiesa būna nepatogi. Man svarbu sakyti tiesą.
Man apskritai labai patinka žmonės, bendravimas. Juk gyvenime niekas nevyksta į vieną pusę. Kiek duodi, tiek ir gauni.
Yra suaugusiųjų, kurie užsidaro visažinystės pilyse ir vaidina, kad geriausiai viską moka, bet tokie žmonės degraduoja. Aš ir dabar dažnai klystu, tačiau man negėda to pripažinti.
Koks buvo tavo pirmasis ekstremalus sportas?
Augau sovietmečiu, kai dar nebuvo nei rampų, nei uždarų sporto parkų, nei sporto kultūros. Su draugais pankais išbandėme daug sporto šakų: stalo tenisą, krepšinį, futbolą, riedlentes, kovos menus. Visų ir neišvardinsiu. Dabar žaidžiu ledo ritulį, esu sostinės ledo ritulio komandos „Hockey Punks” kapitonas. Sportas visada buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis. Mano nuomone, svarbiausia pasirinkti sau pačiam tinkamą sporto sritį, kuria užsiimdamas gali jaustis laimingas ir savimi patenkintas, nesistengdamas kažkam įtikti.
O kuo pakerėjo galingi motociklai?
Aš visada užsiimu tuo, kas man patinka. Galingi motociklai, tiksliau – „britvos“, yra mano aistra jau nuo 14 metų. Labai senai, kai buvo iširusi mano grupė, buvau nusprendęs atsisakyti muzikos ir tada pasirinkau motociklą. Tačiau buvo atvejis, kai teko rinktis ir atvirkščiai.
Mano aistra motociklams neblėsta jau dvidešimt penkerius metus. Su ja susijusi ir mano dar neišsipildžiusi svajonė. Labai noriu visiškai vienas „britva“ pervažiuoti Jungtines Amerikos Valstijas. Manau, ateis diena, kai ją įgyvendinsiu, nors ir nemoku anglų kalbos.
Kai pats užsiimi ekstremaliu sportu, galvoji vienaip, bet kai tenka nerimauti, pavyzdžiui, dėl tokiu keliu pasukusiu savo vaikų... Tai turėtų būti visai kitoks jausmas?
Auginu du vaikus: sūnui 8-eri, o dukrai sukako 15 metų. Savo vaikams suteikiu laisvę rinktis tai, kas jiems patinka, nes ir pats vadovaujuosi tokiomis nuostatomis. Jei mano vaikas užsimanys užlipti ant rampos ir atlikti triuką, kurio metu gali susižeisti, negalėsiu jo apsaugoti ar padaryti to už jį. Jis tam turi galvą ant pečių ir turi teisę spręsti, kaip jam elgtis. Be abejo, labai tikiuosi, kad negeri dalykai mano vaikus aplenks, tačiau darydamas sprendimus turi prisiimti ir riziką. Esu pasiruošęs savo vaikams atsakyti į visus klausimus, padėti visose situacijose, tačiau sprendimus, kuo jie nori būti ar kokia veikla užsiimti, jie turi priimti patys. Juk žmogaus vertybės formuojasi priklausomai nuo patirtų įvykių ir žmonių, kuriuos jis sutinka savo gyvenime.
Paauglystėje bendravai su pankais, o vėliau įstojai į VU Teisės fakultetą. Kaip ryžaisi tokiam gyvenimo posūkiui?
Kai baigiau mokyklą, įstojau į teisę, nes to labai norėjo mano tėvai. Jaučiau pareigą ir pabandžiau, nes nedrįsau pasakyti, kad nesu savo vėžėse. Pasimokiau du kursus ir nusprendžiau studijų nebetęsti. Net negaliu įsivaizduoti savęs teisininku, ar jūs įsivaizduojate? Vėliau baigiau Lietuvos edukologijos universiteto Socialinių mokslų specialybę. Visada sakiau, kad kiekvienas žmogus turi rinktis tai, kas jam įdomu.
