Legendinis britas nėra vienintelis, taip pakrikštijęs šiųmečius Europos čempionato Lenkijoje ir Ukrainoje nugalėtojus. Niekam nekelia abejonių tai, kad 2008-2012 metų Ispanijos rinktinė yra sėkmingiausia futbolo istorijoje. Trys iš eilės svarbiausių turnyrų taurės – neginčijamas to įrodymas.
Tačiau perfrazuojant „Sprite“ reklamą – titulai dar ne viskas.
Šis tekstas nekalba apie rinktines, žaidusias iki 1960-ųjų, kuomet dar nebuvo TV transliacijų. Bet po šios datos – tik trys ekipos sugebėtų mesti iššūkį auksinei ispanų kartai, kurios žaidimu galime gerėtis.
1970 metų Brazilija
 |
| goal.com. nuotr/Legendinis Pele |
1970 metų pasaulio čempionato Meksikoje laimėtoja Brazilija turnyre buvo nesulaikoma. Nė vienas tarptautinis futbolo turnyras nėra matęs tokios dominuojančios, destruktyvios ir talentingos atakuojančios jėgos, kokia buvo trenerio Mario Zagallo ekipa. „Selecao“ tikrąja to žodžio prasme sutriuškino kiekvieną komandą, stojusią jai skersai kelio – 19 įvarčių per 6 rungtynes, o finale Italija įveikta 4:1.
Saugų ir puolėjų linija šioje rinktinėje buvo nepralenkiama. Gersonas aikštės viduryje sudarė puikų tandemą su Clodoaldo. Rivelino kairė koja buvo turbūt geriausia, kokią pasaulis iš viso yra regėjęs, o dešinėje žaidęs Jairzinho pelnė po įvartį kiekvienose brazilų rungtynėse (to dar nėra pakartojęs niekas). Jei to dar nepakanka – šio vienuoliktuko priekyje varžovų gynybą triuškino legendinis Pele ir Tostao.
Žinoma, gynyboje brazilai turėjo problemų, tačiau jas visas atsvėrė išvardytas šešetas, kurio pasirodymas iki šiol laikomas legendiniu. Paskutinis finale įmuštas Carloso Alberto įvartis laikomas įspūdingiausiu istorijoje, tačiau tai buvo tik ledkalnio viršūnė.
Šis triuškinantis žygis įvyko tada, kai tarptautinis futbolas buvo kaip niekada aukšto lygio – Italija, Vakarų Vokietija (su Gerdu Mulleriu, įmušusiu net 10 įvarčių, priešakyje) ir Anglija buvo itin galingos pasaulinės klasės ekipos, pavojų taip pat kėlė ir Peru bei „Copa America“ savininkai Urugvajaus futbolininkai. Neskaitant vokiečių, visas kitas ekipas Brazilija nušlavė nuo kelio.
Tačiau ši rinktinė laimėjo tik vieną – 1970 metų pasaulio čempionatą, o ne tris. Nuo 1967 iki 1975 metų nevyko „Copa America“ turnyrai, tad įrėminti savo pasaulio taurės kaip tai padarė ispanai, brazilai negalėjo. Kai atėjo 1974 metų čempionatas, didžioji dalis komandos jau buvo iširusi ir turnyre liko tik ketvirta.
Be jokios abejonės, 1970-ųjų „Selecao“ buvo pati įspūdingiausia vieno turnyro ekipa, tačiau teisės vadintis geriausia visų laikų ekipa viena taurė nesuteikia.
1972–1976 metų Vokietija
Trenerio Helmuto Schono 1972–1976 metų Vakarų Vokietijos rinktinė buvo pirmoji ir vienintelė iki ispanų, kuri žaidė
 |
| F.Beckenbauerio laikų Vokietija |
dviejuose Europos ir pasaulio čempionato finaluose paeiliui. „Die Mannschaft“ buvo suburta apie geležinį Miuncheno „Bayern“ ekipos branduolį – vartininką Seppą Maierį, kapitoną Franzą Beckenbauerį ir įvarčių mašiną Gerdą Mullerį.
Iki šiol sklinda mitai apie tų laikų vokiečių neįveikiamą ir nepalaužiamą fizinę jėgą – jie dažnai laimėdavo rungtynes vien jėga ir puikiu fiziniu pasirengimu. Šalia minėtų futbolininkų komanda turėjo tokus talentus kaip Berti Vogtsas, Raineris Bonhofas, Paulas Breitneris, Gunteris Netzeris ir Wolfgangas Overathas.
Jie be konkurencijos nugalėjo visus 1972 metų Europos pirmenybėse, o 1974-ųjų pasaulio čempionato finale sudaužė „Skrajojančių olandų“ svajonę. 1976 metais nebebuvo G. Mullerio bei genialių saugų G.Netzerio ir W.Overatho, bet didžioji dalis ekipos liko. Tačiau jų dominavimą nutraukė legendinis Čekoslovakijos rinktinės žaidėjo Antonino Panenkos 11 metrų baudinys.
Iš keturių aptariamų ekipų ši buvo geriausiai sukomplektuota – pasaulinės klasės žaidėjai kiekvienoje pozicijoje, kurių priešakyje žaidė Gerdas Mulleris. Ši komanda taip pat buvo stipri ir psichologiškai. Ji sugebėdavo laimėti itin sunkiose situacijose, įskaitant 1974 metų pasaulio čempionato finalą ir „Euro 76“ pusfinalį – abu kartus jie išplėšė pratęsimus atsilikinėdami dviem įvarčiais.
1998–2000 metų Prancūzija
1998 metų pasaulio ir 2000 metų Europos čempionai pasižymėjo viena geriausių visų laikų gynybos linijų – Lilianas Thuramas, Marcelis Desailly, Laurent‘as Blanc‘as ir Bixente`as Lizarazu. Nors tuomet jie net neturėjo pasaulinės klasės puolėjų, tačiau aikštės viduryje dominavo Zinedine`as Zidane`as ir Didier Deschamps‘as. Pirmam pasaulio čempionų titului 1998 metais to užteko.
Po dvejų metų puolime jau skraidė Thierry Henry ir Davidas Trezeguet, tačiau niekas neprilygo fantastiškam Z.Zidane`o žaidimui. Jo „auksinis“ įvartis pusfinalyje palaidojo Portugaliją.
Tų laikų tarptautinis futbolas turbūt paskutinį kartą galėjo gėrėtis tokiais individualiai stipriais ekipų lyderiais – brazilas Ronaldo, italas Paolo Maldini, olandas Edgaras Davidsas, portugalas Luisas Figo ir kiti (palyginimui šio čempionato simbolinėje komandoje yra net dešimt ispanų).
Ši Prancūzijos rinktinė, treniruota Aime‘o Jecquet ir vėliau Roger Lemerr‘o, turėjo aurą, kokią dabar turi Ispaniją – priešininkai jų bijojo dar net neprasidėjus rungtynėms. Jie taip pat pasižymėjo ir geležiniais nervais – tai įrodo pergalės, pasiektos „auksiniais“ įvarčiais prieš Paragvajų, Portugaliją ir „Euro 2000“ finale prieš Italiją.
2008–2012 metų Ispanija
Pažiūrėkime į Ispanijos pastaruoju metu pagerintus rekordus – „La Roja“ yra pirmoji rinktinė, triskart paeiliui laimėjusi svarbiausius futbolo turnyrus. Jie nepralaimėjo 12 pastarųjų Europos čempionato rungtynių po 2004 nesėkmės prieš Portugaliją. Pergalė rezultatu 4:0 yra didžiausia Europos čempionato finalų istorijoje. Ekipos vartininkas Ikeras Casillasas tapo pirmuoju futbolininku, iškovojusiu 100 pergalių su rinktine.
Futbolas yra komandinis žaidimas, o Ispanijos komanda yra geriausia. Kiekvienas žaidėjas gali rungtyniauti bet kurioje pozicijoje ir yra aukščiausios klasės futbolininkas. Komandoje nėra individualizmo, jos nesuskaldo net amžini „Real“ ir „Barcelona“ karai Ispanijos lygoje.
Ši komanda turi vieną genialiausių istorijoje vidurio saugų Xavi, kuriam padeda niekuo nenusileidžiantis Andresas Iniesta, o po keitimo pasirodantys žaidėjai daugelyje rinktinių be konkurencijos žaistų startinėje sudėtyje. Ši komanda yra tokia galinga, kad per „Euro 2012“ turnyrą perskrido net be tikro centro puolėjo.
Kodėl galime abejoti Ispanijos nenugalimumu? Tarptautinis futbolas išgyvena vienus blogiausių laikų per pastaruosius 50 metų. Tradiciškai stipriausios ekipos Italija (neskaitant siurprizo šiame turnyre), Prancūzija ir Anglija išgyvena ilgas krizes, Pietų Amerikos lyderės Argentina ir Brazilija neranda reikiamo lyderio, tad vienintelė Vokietija lieka tokia komanda, kuri būtų sukomplektuota taip lygiai. Tačiau kaip matėme čempionato pusfinalyje, vokiečiams trūksta auksinės 1972–1976 rinktinės nervų.
Ar galime teigti, kad atsakėme į klausimą?
Turbūt ne, nes lyginti skirtingų laikmečių ekipas visada yra labai sunku. Pastaraisiais dešimtmečiais futbolas labai pasikeitė, o Ispanija yra pavyzdys, kad galima dominuoti ir neišsiskiriant ypatinga fizine jėga. Įvairūs taisyklių tobulinimai taip pat keitė futbolo veidą, odinio kamuolio pakeitimas sintetiniu pagreitino tempą ir apsunkino darbą gynybai.
1960–1970 metų legendos susidurtų su problemomis žaisdami atletišką šių dienų futbolą, o dabartinės žvaigždės neturėtų pakankamai techninių ir taktinių įgūdžių varžytis anuomet.
Galime daryti išvadą, kad 1970-ųjų Brazilija buvo geriausia visų laikų atakuojanti ir viename turnyre pasirodžiusi ekipa. 1972–1976 Vakarų Vokietija – geriausiai sukomplektuota komanda, Prancūzija – geriausiai besiginanti su itin daug įtakos žaidimui dariusiu lyderiu.
Dabartinę Ispaniją galime pavadinti geriausia komanda, iškovojusią daugiausia trofėjų, tačiau tai padariusią ne pačiais galingiausiais futbolui laikais.
Parengta pagal goal.com
