 |
Prancūzai aikštėje nubėgo daugiau. Kaip nubėga bulius, gainiojamas matadoro. Tačiau dažniausiai prancūzai buvo priversti lakstyti be kamuolio, gainiotis varžovą, eikvoti savo jėgas ne kūrybai, o griovimui. Toks beprasmis bėgiojimas prancūzus, be abejo, ir erzino.
„Stebinanti tuštuma: oficialioji istorija ignoruoja futbolą. Šiuolaikinės istorijos tekstai apie jį neužsimena net prabėgomis tose šalyse, kur futbolas buvo ir tebėra pirmapradis kolektyvinės tapatybės simbolis. Žaidžiu, vadinasi esu: žaidimo stilius yra buvimo išraiška, kuri atskleidžia unikalų kiekvienos bendruomenės veidą ir įtvirtina jos teisę būti kitokia. Pasakyk man, kaip žaidi, ir aš pasakysiu, kas tu esi“, – kadaise rašė Urugvajaus žurnalistas Eduardo Galeano.
Futbolas jam yra žymiai daugiau nei žaidimas. Futbolas yra konkrečios bendruomenės veidrodis, atskleidžiantis bendruomenės charakterį. Aikštėje matome tos bendruomenės kūrybinį potencialą, suvokiame santykį tarp individualizmo ir bendruomeniškumo, improvizacijos laisvės ir schemų, aistros ir šaltakraujiškumo, garbingo žaidimo ir makiavelizmo, kai pergalės siekiui tarnauja bet kokios priemonės.
Šeštadienį ispanų žaidime nestigo ir pragmatiškumo, racionalumo. Po pirmojo atrodė, kad ispanai surengė siestą – niekur neskubėjo, ramiai, savimi pasitikėdami, su pietietišku atsipalaidavimu kontroliavo kamuolį ir taip metodiškai erzino oponentus. Tegul plėšosi prancūzai, nes gelbėtis reikėjo būtent jiems.
 |
| Rungtynių akimirka |
„Kariai, prancūzai kilniadvasiai, kovon nepulkite aklai“, – skamba žodžiai prancūzų himne. Laurent’as Blanc’as savo vyrų į aklą kovą ir nevedė, prancūzai žaidė atsargų, gynybinį futbolą. Vis dėlto po praleisto įvarčio gynybinio futbolo nebepakanka, o prancūzų kūrybinis ir kovinis potencialas buvo menkas.
Iki dvikovos su Švedija prancūzai buvo nepralaimėję net 23 rungtynių iš eilės, tačiau šeštadienį patyrė jau antrą nesėkmę. L.Blanc’o kompanija dažnai ir greitai prarasdavo kamuolį. Prancūzams ypač jėgos trūko saugų grandyje, kur ryžto kovoti iki pat galo nestokojo vienintelis Franckas Ribery.
Taktika
Iš prancūzų galime išskirti nebent F.Ribery. Ir tai ne už konkretų atliktą darbą, o už tai, kad savo pavyzdžiu bandė uždegti komandos draugus kovai.
Ispanijos rinktinės strategas V.del Bosque šeštadienį, kaip ir pirmosiose čempionato rungtynėse, į aikštę neišleido nė vieno puolėjo. Fernando Torresas demonstruoja atsigavimo ženklus, bet vietoje jo pasirodė Cescas Fabregasas. Daugiau pakeitimų startinėje sudėtyje nebuvo.
Prancūzai dėl gautų kortelių turėjo verstis be gynėjo Philippe‘o Mexeso, kurį pakeitė Laurent’as Koscielny. Pirmą kartą čempionate aikštėje išvydome ir dešiniojo gynėjo pozicijoje rungtyniavusį Anthony Reveillere. Įprastai dešiniojo gynėjo pozicijoje žaidęs Mathieu Debuchy buvo pperkeltas į saugo poziciją. Visa tai išduoda konservatyvią L.Blanc’o taktinę schemą 4-5-1. Ant suolo buvo paliktas ir Samiras Nasri, o vidurio saugų grandyje žaidė daugiau darbo gynyboje atliekantys Yohanas Cabaye, Florentas Malouda ir Yannas M‘Villa. Bet ir toks užkardų statymas prancūzų negelbėjo, o bandymai gelbėtis stiprinant puolimą gynybos sąskaita apčiuopiamos naudos irgi nedavė.
Taktinę kovą atliekant keitimus taip pat laimėjo V.del Bosque, kuris 65 minutę vietoje Davido Silvos išleido Pedro. Būtent šis uždirbo, nors ir diskutuotiną, bet 11 metrų baudinį, kuris galutinai pribaigė varžovus.
Geriausias žaidėjas
 |
| F.Ribery ir X.Alonso |
Xabi Alonso žaidė savo šimtąsias rungtynes vilkėdamas Ispanijos marškinėlius. Kartu su Xavi, Sergio Busquetsu ir Andreasu Iniesta šis Madrido „Real“ saugas įtvirtino ispanų dominavimą aikštės viduryje ir neleido prancūzams net suabejoti, kas Donecko arenoje yra padėties šeimininkas. Tačiau svarbiausia tai, kad Xabi savo pasirodymą vainikavo dviem taikliais smūgiais, atnešusiais komandai pergalę.
Iš prancūzų galime išskirti nebent F.Ribery. Ir tai ne už konkretų atliktą darbą, o už tai, kad savo pavyzdžiu bandė uždegti komandos draugus kovai. Tačiau Franckui to nepavyko padaryti.
Tad galiausiai belieka pasveikinti ispanus su pelnyta pergale ir laukti pusfinalio, kuriame ispanai tokio lengvo pasivaikščiojimo veikiausiai jau neturės.
Šeštadienį rungtynes žiūrėjau kartu su bičiuliu iš Ispanijos. Todėl komentatorių Sauliaus Nalivaikos ir Valdo Dambrausko negirdėjau. Juos užgožė ispaniški komentarai, pastabos, paraginimai, džiaugsmo šūkiai, o kartais ir atodūsiai – po neišnaudotų progų.
Ką gi, Ispanija liepos pirmąją gali perrašyti Europos rekordų knygą, nes dviejų Europos čempionatų iš eilės dar niekam nėra pavykę laimėti. Kaip niekam nėra pavykę ir laimėti trijų didžiųjų tarptautinių turnyrų iš eilės.
