Vokietija – Italija 1:2 (0:2)
Įvarčiai: 20 ir 39 min. M.Balotelli (Italija), 90+2 min. M.Ozil, 11 m. baudinys (Vokietija)
2012.06.28 d. pusfinalis. Varšuva, Lenkija
Nors „ant popieriaus“ favorite laikyta Vokietija, tačiau giedant himną ir matant žaidėjų akis prieš prasidedant varžyboms, aiškus favoritas buvo kitas – Italija. Rungtynėms prasidėjus iniciatyvą siekė perimti italai, spausdami varžovus kiekviename aikštės metre. C.Prandelli įskiepijo žaidėjams savo filosofiją, kad geriau praleisti įvartį puolant kontr-atakos metu, nei tai padaryti ginantis ir kenčiant. Jau dvikovoje su ispanais, italai žaidė aukštai, stengdamiesi išstumti ispanus iš savo aikštės pusės, neleidžiant jiems kurti sau būdingo žaidimo.
Vokiečių žaidimas kelis pastaruosius metus remiasi plačiu žaidimu per krašto puolėjus, derinių pagalba tarp jų, atakuojančių centro saugų ir puolėjo. Taip jie ištampo varžovų gynybą, susikuria sau plotus (pvz. grupės varžybos) ir pelno įvarčius. Tad C.Prandelli išsirikiavo 4-4-2, koncentruodamiesi aikštės viduryje. Matėsi, jog kraštus jie atiduoda vokiečiams. Neretai kamuolį krašte gavę Jerome Boatengas ar Lukas Podolski atrodytų turėjo erdvės, tačiau taip nebuvo. Jų veiksmai buvo apriboti, nes italas visuomet stovėjo priešais, bet šiek tiek atsitraukęs – tad nebuvo galimybės apvesti žaidėjo 1 prieš 1, o kitas galimas alternatyvas blokavo italai.
Atakuojantis centro saugas būdavo atkertamas kibios gynybos dėka, o puolėją vartininko aikštelėje dengė 2-3 aukšti gynėjai. Dažniausiai būdavo pasirenkamas pastarasis sprendimas, t.y. kelti aukštą kamuolį Mario Gomezui, bet šį puikiai dengė, o atakų variklį Mezutą Ozilą aktyviai blokavo Daniele de Rossi, Andrea Pirlo arba Claudio Marchisio. Todėl nieko keisto, jog šie du ekipos lyderiai buvo nepastebimi.
Dar vienas įdomus faktas – tai italų žaidėjų mobilumas visoje aikštėje. Nors jie turėjo mažiau laiko atsistatyti po ketvirtfinalio varžybų, būtent italai atrodė „šviežesni“. Esant kamuoliui vokiečių aikštės pusėje, visa „mėlynųjų“ ekipa spaudė vokiečius ganėtinai aukštai, bet kai tik kamuolys peržengdavo aikštės vidurį, italai greitai nusileisdavo, uždarydami visus galimus laisvus plotus prie savo vartų, susispausdami viduryje dviem keturių žaidėjų linijomis.
Taktika ir Statistika |
Kalbant apie vokiečių gynybą, reikia pastebėti jų nesusikalbėjimą. Visuomet drausmingi, tą vakarą jie padarė kelias grubias klaidas pirmojo kėlinio metu. Abi lėmė praleistus įvarčius. Pirmoji, kuomet net trys žaidėjai puolė prie vieno Antonio Cassano atrodytų nepavojingoje zonoje aikštės krašte, tuomet vienas pasilikęs Holgeris Badstuberis pralaimėjo poziciją Mario Balotelli. Antruoju atveju nebuvo sukurta nuošalė. Kitas svarbus pastebėjimas – aikštės vidurio pralaimėjimas.
J.Lowas nesugebėjo neutralizuoti A.Pirlo, kuriam prieš varžybas žadėjo skirti ypatingą dėmesį. Tikriausiai tuo tikslu aikštėje pasirodė Tony Kroosas, kuris neretai persekiojo italų „dirigentą“, jam padėjo M.Ozilas, tačiau pastarajam akivaizdžiai trūko gynėjui būdingų įgūdžių, drausmės, kantrybės. Lygiai taip, kaip ir Wayne Rooney, kuriam buvo skirta identiška užduotis.
Buvo be galo įdomu stebėti abiejų ekipų puolimą, nes jis ženkliai skyrėsi. Italų puolimas buvo organizuojamas per aikštės vidurį, o vokiečių per kraštus. Pirmųjų atakų forma priminė apverstą „V“ raidę, kitų tiesiog „V“ (įsivaizduojant priešininkų vartus viršuje, savo – apačioje). Vietoje Thomaso Mullerio išėjęs T.Kroosas dažniau judėjo į aikštės vidurį, palikdamas laisvą plotą dešinėje J.Boatengui, aukščiau pakilo Sami Khedira, Mario Gomezas žaidė kiek giliau, visiškai įsispraudęs tarp italų centro gynėjų. Kai tik vokiečiai pradėdavo žaidimą nuo savo aikštės pusės, juos iš karto pasitiko italai, tad jų žaidimas buvo kiek lėtesnis nei įprastai.
Vėliau „mėlynieji“ greitai nusileisdavo ir susispausdavo, taip užblokuodami aikštės centrą. Belikdavo perduoti kamuolį į kraštus, bet iš ten pasirinktas sprendimas skersuoti kamuolį į vartus, dažniausiai nesukurdavo nieko pavojingo. Dar kitas sprendimas, „atsukti“ kamuolį į aikštės vidurį, baigdavosi smūgiu iš toli. Nors dalis smūgių buvo itin tikslūs, bet Gianluigi Buffonas vis įrodinėjo, kas yra geriausias.
Žaidėjų įtaka aikštėje |
Vokiečiai atrodė tarsi išmesti iš savo žaidimo ritmo ir scenarijaus. Reaguodamas į tai, J.Lowas ženkliai pakeitė žaidėjus bei jų judėjimą aikštėje. Miroslavas Klose judėjo daug žemiau pasiimti kamuolio nei Mario Gomezas, Marco Reusas suaktyvino kairįjį kraštą, Philippas Lahmas judėjo link centro, Bastianas Schweinsteigeris atsitraukė siekiant uždengti aktyviai žaidusį A.Pirlo. Tai davė rezultatų. Vokiečiai prispaudė italus 60-70 minutėmis, atrodė, jog jiems trūksta tik vieno, kito pavojingo epizodo, kad vėl pajaustų žaidimo rimtą.
C.Prandelli į tai sureagavo pakeisdamas pavargusius, labiau puolančiuosius žaidėjus, išleisdamas šviežius, geriau gintis mokančius, ypač Thiago Motta. Italai pradėjo žaisti 4-5-1 schema labiau atsitraukdami, bet neatiduodami centro ir nevengdami esant progai išsidėstyti visoje aikštėje, o vokiečiai 3-4-3, ar netgi 2-5-3, sustatę atakuojančiuosius su paskutiniai italų gynėjais. Mūsų manymų, tai buvo J.Lowo klaida, nes dalis jo komandos žaidėjo visiškai iškrito iš žaidimo, izoliavo save nuo kamuolio, nebuvo kam įkirsti. Jų žaidimas tapo labai vienpusis.
Taktiškai, kartu su Kroatija bei Portugalija, Italija yra viena iš įdomiausių ekipų šiame čempionate. Puikus pasirengimas varžyboms, idėja, noras lėmė, kad jie nugalėjo vienus turnyro favoritų. Laukiame finalo, kuriame C.Prandelli laukia kitas istoriškai palankus varžovas. Tačiau, istoriją palikime šone, ir stebėkime labai įdomų čempionatą.
Straipsnį parengė FK „Navigatoriai – LT Aqua“, www.navigatoriai.lt