Nuo to laiko arčiausiai tikslo buvo portugalai, kurie 2004 metais finale netikėtai nusileido visą Europą nustebinusiems graikams. Net ir kalbant apie pasaulio futbolo čempionatus, namų sienos čia nėra lemiamas faktorius, galintis atnešti sėkmę. Iš 19 jau vykusių planetos pirmenybių tik šešiose auksą iškovojo šeimininkų ekipa.
Drama Madride
Pirmą kartą namie žaidusi ekipa Europos futbolo čempionate triumfavo 1964 metais. Tą padaryti pavyko ispanams, kurie finale Madrido „Santiago Bernabeu“ stadione, stebint 80 tūkst. fanų, sugebėjo paveržti titulą iš prieš ketverius metus Prancūzijoje triumfavusios SSRS ekipos.
Vienintelį įvartį audringai palaikomiems ispanams tą vakarą galva 84 minutę pelnė Marcelino. Šis taiklus smūgis sukėlė tikrą euforiją tiek arenoje, tiek visoje šalyje. Legendinis saugas Luisas Suarezas teigė, kad Ispanijos sėkmę lėmė puiki darbo etika ir nuostabus sirgalių palaikymas.
„Kitos ispanų komandos, kuriose aš žaidžiau, buvo daug geresnės už tą, kurią mes surinkome 1964 metais, tačiau jos taip nieko ir nepasiekė. Mes jautėme didžiulį ispanų palaikymą. Žmonės tapatinosi su mumis galbūt todėl, kad mes buvome jauna komanda, norinti kažką pasiekti. Tai mums labai padėjo, atnešė ramybės į ekipą ir sumažino spaudimą, kurį jautėme“ – taip po čempionato kalbėjo vienas ispanų lyderių L.Suarezas.
Italų triumfas Romoje
Po ketverių metų Europos čempionatas jau vyko Italijoje. Ispanai iš kovos pasitraukė jau ketvirtfinalyje, kur turėjo pripažinti Anglijos pranašumą. Savo ruožtu italus tarsi tikrus laimės kūdikius lydėjo sėkmė. Tai ypač pasakytina apie pusfinalio kovą su Sovietų Sąjungos rinktine.
Varžybos vyko Neapolio „San Paolo“ stadione, kuriame susirinko 68,5 tūkst. žiūrovų. Tiek pagrindinis rungtynių laikas, tiek pratęsimas baigėsi be įvarčių, o nugalėtoją tuomet lėmė ne vienuolikos metrų baudinių serija, o paprasčiausias monetos metimas. Fortūna buvo palanki italams.
Legendinis italų vartininkas Dino Zoffas puikiai prisimena tą susitikimą: „Tai buvo ypatingas įvykis man, nes tuomet rungtyniavau „SSC Neapoli“ klube. Atmosfera „San Paolo“ stadione buvo neįtikėtina, visi bilietai buvo išparduoti.“
Finale italai Romos olimpiniame stadione, stebint 85 tūkst. sirgalių, susitiko su Jugoslavijos rinktine. Jugoslavai po 32 min. Dragano Džajičiaus pelnyto įvarčio išsiveržė į priekį, tačiau 80 min. Angelo Domenghini rezultatą išlygino. Pratęsimas nugalėtojo neišaiškino, tačiau šįkart moneta jau nebuvo metama. Po dviejų dienų komandos susitiko tame pačiame Olimpiniame stadione dar kartą.
Antrose varžybose italai jau buvo stipresni ir savo pranašumą įrodė dar pirmajame kėlinyje pelnytais dviem Angelo Rivos ir Pietro Anastasio pelnytais įvarčiais.
Italija tapo pirmąja rinktine, kuriai, žaidžiant namuose, pavyko laimėti tiek Europos, tiek pasaulio čempionatą. Pasaulio pirmenybėse namuose italai triumfavo 1934 metais.
Paskutinis šeimininkų triumfas
Kaip minėta, paskutinį kartą šeimininkai senojo žemyno pirmenybėse nugalėjo 1984 metais Prancūzijoje. „Les Bleus“ ekipą tuomet į priekį vedė dabartinis UEFA prezidentas Michelis Platini. Įdomu tai, kad Michelis tapo rezultatyviausiu čempionato žaidėju pelnydamas 9 įvarčius. Nė viena kita ekipa, neskaitant 9 įvarčius sukrapščiusių danų, nesugebėjo pasiekti tokio rezultato, kokį pasiekė vienas M.Platini.
Čempionato finale prancūzai „Parc des Princes“ stadione susitiko su Ispanijos vienuolike. Stebint 47 tūkst. sirgalių prancūzai į priekį išsiveržė 57 minutę, kai pasižymėjo ne kas kitas kaip M.Platini. Tašką varžybose 90 min. padėjo Bruno Bellone.
„Tai buvo pirmas komandiniame sporte prancūzų iškovotas oficialus titulas, taigi tai buvo didis momentas tiek Prancūzijos futbolui, tiek visam Prancūzijos sportui. „Mes buvo stipresni už visus ir tai išreiškėme aikštėje“ – kalbėjo buvęs „Nancy-Lorraine“, „Saint-Ettiene“ ir Turino „Juventus“ saugas M.Platini.
Dabar belieka tik laukti, ar namie rungtyniausiančioms Lenkijos ir Ukrainos vienuolikėms pavyks papildyti šį Europos futbolo čempionatų istorijos puslapį.
Parengta pagal UEFA.com
