Dar ruošdamasis važiuoti į Europos futbolo čempionatą Ukrainoje ir šios šalies verslininkams iki kosminių aukštumų sukėlus nakvynės kainas, kurį laiką svarsčiau, ar nevertėtų nakvoti Lenkijoje, o futbolo žiūrėti važinėti į Ukrainą. Vėliau vis dėlto susiradau nakvynę Ukrainoje už protu suvokiamą kainą. Kol kas manau, kad tai buvo geras sprendimas. Penktadienį prasistumdęs eilėje pasienyje, aš iki šiol negaliu suprasti, kaip tūkstančiai futbolo aistruolių per šį čempionatą kasdien kursuos tarp Lenkijos ir Ukrainos.
Stovinčių automobilių eilę pastebėjau dar likus pusantro kilometro iki pasienio posto. Supratau, kad neturiu kito pasirinkimo, kaip tik stoti į jos galą. Esu dėkingas ukrainiečiui, kurio automobilis sustojo paskui mano mašiną.
„O ko jūs čia stovite? Čia eilė tiems, kurie gabena prekes, – priėjęs prie manęs tarė jis, pramaišiui kalbėdamas rusiškai ir ukrainietiškai. – Važiuokite į priekį, aplenkite šitą eilę. Ten jums toliau yra kita eilė. Nes čia stovėsite iki ryto“.
Ačiū už tai, kad man atvirai buvo pasakyta, jog esu žioplas. Tačiau iš kur man žinoti, kiek ir kokių eilių čia gali būti?
Automobiliais nevažiuoja, juos stumia
Pavažiavęs šiek tiek į priekį, iš tiesų radau kitą automobilių eilę, besirikiuojančią greta pirmosios. Maniškės ilgis – apie pusę kilometro. Abi eilės juda gana lėtai. Ir kas įdomiausia – jos juda beveik vienodai. Su šeima net bandėme spėlioti – Gal tą eilę, kurioje gabenamos prekės, muitininkai formina labai greitai? O gal tą eilę, kurioje stovime mes, pareigūnai tikrina ypač priekabiai? Atsakymo neradome.
Kol stovime, stebiu aplinkui vykstantį veiksmą. Kažkodėl eilei pajudėjus dauguma ukrainiečių abiejose eilėse savo automobiliu į priekį nevažiuoja, o jį stumia. Stumdo jie ne tik lengvuosius automobilius. Prekėmis pakrautus mikroautobusus jie stumdo taip pat.
„Taupo paskutinius degalų lašus. Matyt, Ukrainoje jie pigesni, nei Lenkijoje“, – šmėstelėjo mintis. Vėliau paaiškėjo, kad ji buvo teisinga. Pavyzdžiui, litras dyzelino Ukrainoje kainuoja vos per 3 litus.
Laukiančiųjų eilė pasienio punkto link juda labai pamažu. Tuo tarpu mano jauniausia duktė praneša, kad jai reikia „didelio reikalo“. Rodau ranka į kelkraštyje stovintį plastikinį tualetą, tik prašau paskubėti, nes, atrodo, tuoj kirsime pasienio punkto ribą.
„Neradau durų“, – netrukus grįžus raportuoja ji.
Iš pradžių nesupratau, tačiau, kai ukrainietis greta stovėjusį mikroautobusą „su prekėmis“, kuris kurį laiką užstojo tas „sanitarines sistemas“, nusistūmė į priekį, nuo kilnojamos būdelės padvelkė toks „aromatas“, kad supratau, jog durų nebūčiau panoręs surasti ir aš.
Svarbiausiais dokumentas – registracijos lapelis
Pagaliau įriedėjome į pasienio postą, lenkų pasienietis paėmė mūsų pasus, paprašė mano vairuotojo pažymėjimo ir automobilio techninio paso. Paskui paprašė atidaryti kapotą ir parodyti kėbulo numerį.
„Žinoma, tik aš nežinau, kurioje vietoje jis iškaltas“, – tariau jam.
Pasienietis atsakė, kad žino ir man parodys. O paskui ilgai rimta veido išraiška nagrinėjosi tai vieną variklio pusę, tai kitą. Po kiek laiko mostelėjęs ranka, jis užsidarė savo būdelėje. Kai priėjau arčiau, pastebėjau, kaip jis varto mūsų pasus, matyt, tikrindamas ar jie nepadirbti. Vėliau jis kažką rašė kompiuteriu, o paskui atidavęs pasus palinkėjo gero kelio.
Ukrainos pusėje mus pasitikusi jauna pasienietė pasidomėjo, kiek žmonių važiuoja automobiliu ir kokia automobilio markė, o vėliau mostelėjo ranka važiuoti į priekį. Netrukus ji pradėjo mojuoti mus stabdydama.
„Pamiršau jums atiduoti registracijos lapelį. Prašau. O kur jūs važiuojate?“ – priėjus tarė ji.
Išgirdusi, kad važiuojame į futbolą, pareigūnė paklausė, ar turime bilietus. Išgirdusi teigiamą atsakymą, ji liepė laukti ten, kur sustojome ir nuskubėjo į savo būdelę (būdelių ten pasienyje – gyvas velnias). Per langą matėme, kaip kažkam skambino.
Aš, prisiskaitęs Ukrainos žiniasklaidos, kaip šalis pasitiks futbolo sirgalius, garsiai visam automobilio ekipažui pranešiau, kad netrukus gausime literatūros apie futbolo čempionatą. Ir iš tiesų, mergina netrukus grįžo nešina informaciniais bukletais, skirtais „Euro 2012“ sirgaliams, įteikė juos ir parodė, kur toliau važiuoti.
„Ten jus pasitiks“, – sakė pasienietė.
Deja, niekas nepasitiko. Kurį laiką prastovėjom. Jaunoji pasienietė netruko vėl pasirodyti prie mūsų automobilio.
„Niekas nepriėjo? Šiek tiek palaukite“, – tarė ji. Netrukus prie mūsų automobilio išdygo kita pasienietė. Su mūsų pasais ji taip pat, kaip ir lenkų pareigūnas, ilgam užsidarė savo būdelėje. Vėliau ji viską grąžino ir liepė su jau suantspauduotu registracijos lapeliu (vėliau aš supratau, kad tai vienas svarbiausių dokumentų Ukrainos muitinėje – pagal jį, matyt, skaičiuoja sieną kertančius automobilius ir jų keleivius) prieiti prie muitininkų būdelės langelio.
Nesibaigiantys klausimai
Tačiau muitininkų būdelėje buvo tuščia.
„Kuris jūsų automobilis? Šitas? Važiuokite į priekį, prie pirmos linijos sustokite. Aš prieisiu ir patikrinsiu“, – iš už nugaros priėjęs mėlyna uniforma vilkintis aukštas ir stambus pusamžis vyras kalbėjo gana neaiškiai. Vis turėjau jo perklausti, ką jis nori sužinoti.
„Ką vežate? Čia kas? Asmeniniai daiktai? Gerai. O draudžiamų daiktų turite? Ginklų arba narkotikų gabenate? Meno vertybių? Kiek valiutos su savimi turite? Kur važiuojate? Žiūrėti futbolo? O kur žiūrėsite? Savo pasą, automobilio techninį pasą ir registracijos lapelį duokite man. Meno vertybių, sakot, irgi neturite?“ – atrodė, kad jo klausimai niekada nesibaigs.
Galiausiai ir jis užsidarė savo būdelėje. Kol jis ten buvo, aš prisiminiau prieš Europos futbolo čempionatą Ukrainos viešai skelbtą informaciją, kad lėktuvais atskridę futbolo gerbėjai pasienyje užtruks tik 20 sekundžių, nes jų duomenys bus patikrinti dar lėktuvui esant ore. Prisiminiau ir tai, kad į „Euro 2012“ vykstančius aistruolius žadėta tikrinti supaprastinta tvarka, jiems žadėti „žalieji“ koridoriai pasienyje keliaujant automobiliais. Tikrai nieko to, kas buvo žadėta, aš nepajutau. Mačiau tik pavienes kai kurių jaunų Ukrainos pareigūnų pastangas ir geranoriškumą.
Tūkstančiai eilinių futbolo aistruolių, nepaisant gražių pažadų, kasdien, matyt, turės po kelias valandas gaišti vien tam, kad galėtų kirsti sieną.
Tačiau laikas, praleistas Lenkijos ir Ukrainos pasienyje, tapo geru pretekstu savo vaikams vaizdžiai papasakoti, kas yra Šengeno erdvė ir kuo tai naudinga.
Mažiausiai ši paskaita rūpėjo jauniausiai dukrai, kuri vis kartojo, kad „didelis reikalas“ laukti jau visai nebegali.
„Patikrinau jūsų dokumentus, viskas tvarkoje ir gero futbolo“, – galiausiai grįžęs pranešė muitininkas.
Ačiū už naujieną ir palinkėjimus. Vis dėlto dvi su puse valandos pasienyje veltui nenuėjo. Bent jau gerą žodį išgirdau.
