„Aišku, nemalonu. Nejaučiu dėl tos nesėkmės jokio džiaugsmo“, – po oficialaus 2011 metų Europos čempionato Lietuvoje pristatymo Katovicuose kalbėjo V.Garastas.
– Jūs radote sau atsakymą į klausimą, kas nutiko mūsų šalies rinktinei Lenkijoje?
– Radau. Tik trumpai pasakysiu. Koks trenerio uždavinys? Pastatyti komandos žaidimą. Man trūko greito puolimo, įvairumo taktikoje, truputį kitokios sudėties. Techninis parengimas nekoks – tai susidėjo ir turime, ką turime. Man nesuprantama, kaip šešias rungtynes iš eilės galima taip pat žaisti – „viršuje“ didelis stato užtvarą mažam, o tas eina ir eina. Varžovai tokį žaidimą išnarstys po kauliuką ir nesukursi jokių situacijų metimui. Štai ir viskas. Nepamirškite, kad čia yra ne vienas, bet penki treneriai.
– Tai Ramūno Butauto trenerių štabo darbas jus nuvylė?
– Lietuvoje labai aukštai iškelta kartelė – nepripažįstama jokia kita vieta išskyrus prizines. Treneriui yra velniškai sunku. Nuo 1990 metų iki dabar pasikeitė keturi rinktinės treneriai. Ne taip daug, bet ir ne taip mažai. Jeigu taip viskas eis – pritrūksime trenerių. Visi bijo, nes ant jo galvos lipa...
– Iki 2011 metų Europos čempionato liko dveji metai. Kaip atsitiesti?
– Pirmiausiai reikia pradėti nuo trenerių. Buvę treneriai turi duoti ataskaitą. Viską praktiškai žinau, bet noriu žinoti ir jų nuomonę. Privalome daryti konkursą dėl trenerių. Tai gal bus maždaug kitų metų balandžio mėnesį. Manau, kad rinktinę būtina atjauninti maždaug penkiais ar šešiais žaidėjais. Reikia atsižvelgti į tai, kad turime gerai pasirodyti 2011 metų Europos čempionate namie. Kad nebūtų taip, kaip buvo serbams 2005 metais, kai namie nepateko į tarp aštuonių stipriausiųjų. Tų tragedijų ir anksčiau visokių buvo. Trečias momentas – jau dabar atliekamas didelis darbas dėl kvotos į pasaulio čempionatą Turkijoje.
– Kiek turime šansų gauti vardinį kvietimą į Turkiją?
– Blogiausia, kad rusai nepateko tarp šešių laimingųjų, nes pirmenybė paprastai atiduodama didelėms šalims su pinigais. Jau į eilę atsistojo italai ir rusai. Pagal kvotą atitinkame viską, tik pinigų neturime. Turkai taip pat suinteresuoti, kad būtume pasaulio čempionate. Atvažiuotų 4-5 tūkst. Lietuvos sirgalių. Pažiūrėkite, kaip nukentėjo Katovicai – lenkų ir lietuvių čia nėra. Tai reiškia, kad nėra 7-8 tūkst. žmonių. Tai juk yra ne tik krepšinis, bet ir verslas.
– Kas gali pretenduoti į Lietuvos rinktinės stratego postą?
– Jonas Kazlauskas – puikus treneris. Jis turi dviejų metų sutartį su graikais ir šie tikrai nenori jo paleisti. Kas bus toliau – matysime. Reikia palaukti, kaip vyks būsimo sezono Eurolygos varžybos, kaip seksis Gintarui Krapikui su „Žalgiriu“. Turėjome tokių krizių – 2001 metais grįžome iš Turkijos tuščiomis, o 2002 metais pasaulio čempionate nedalyvavome. Aišku, tuščias ir liūdnas laikas buvo. Kitais metais yra įvairių turnyrų. Į Lietuvą atvyks ir Ispanijos ir JAV jaunimo rinktinės. Turiu šeštą jausmą, kad viskas bus gerai, bet bijau kalbėti, kad nenuvilčiau. Gruodžio 13 dieną FIBA viską nuspręs dėl tų vardinių kvietimų. Yra daug šalių, kurios nori padėti Lietuvai.
– Po Lietuvos rinktinės nesėkmės pasipylė priekaištai Lietuvos krepšinio federacijai ir jums...
– Koks federacijos uždavinys? Nė vienas federacijos darbuotojas neturi treniruoti. Tikslas – užtikrinti gerą komandų aprūpinimą. Vyrų rinktinei trūko tik gulbės pieno. Vyriausybė nurėžė 2 mln. litų ir mes gyvename iš rėmėjų pinigų. Jų lėšos sudaro 75 proc. mūsų biudžeto. Jeigu nebus pinigų, nebus nieko. Jaunimo rinktinėms nurėžėme pusę lėšų. Sunkmetis, tačiau buvo pasakyta, kad vyrų rinktinė to neturi jausti ir tai buvo padaryta. Puikiausi viešbučiai, geras maitinimas, 10 kontrolinių rungtynių – ką daugiau galima padaryti? Ateis laikas, tegul mane pakeičia – 2011 metais kiti rinkimai į LKF prezidento postą. Nesijaučiu kaltas, nes įdėjau labai daug pastangų. Pavyzdžiui, pusantrų metų dirbau su „Orlean“ kompanija, kad gautume milijoną litų rinktinei. Atvirai pasakysiu, kitas to nebūtų padaręs...
