Atmosfera, kuri tvyrojo Vroclavo miesto centre po Lietuvai ir vėl nesėkmingų rungtynių, sunkiai nupasakojama. Vos prieš gerą valandą už priešingas komandas sirgę krepšinio mėgėjai, pasipuošę žalia-geltona ir raudona-balta atributika, kaip seni bičiuliai spaudė viens kitam rankas ir linkėjo likusius grupės varžovus. Šįkart, kitaip nei išvakarėse, lietuvių pamėgtame „Žywiec“ ženklais nukabinėtame bare-pavėsinėje lenkai jautėsi visiškai savi.
„Lenkai daug šiltesni už latvius“
Tuo tarpu į barą netelpantys arba tiesiog prie jo nusprendę šėlti lietuvių aistruoliai lyg susitarę žarstė šiltus žodžius pirmenybių šeimininkams ir tikino vos per kelias dienas, praleistas Vroclave, susiradę būrį draugų lenkų.
 |
| Lenkų ir lietuvių sirgalių draugystė |
Daugelis priešingų ekipų sirgalių čia pat, gatvėje, keitėsi mobiliųjų telefonų numeriais, kartu fotografavosi ir net apsimainė jei ne marškinėliais, tai bent kepuraitėmis.
„Lenkai daug šiltesni už latvius“, - gatvėje nuomone pasidalijo tvirtai sudėtas lietuvis, per petį apkabinęs lenkų aistruolį, kai juokaudama paklausiau, iš kur toks broliškas draugiškumas, kuriuo paprastai garsėjame su kaimynais latviais.
Vyras pasakojo prieš čempionatą su Lietuvos rinktine buvęs Latvijoje, kur stebėjo mūsų krepšininkų kontrolines rungtynes su šios šalies atstovais. Jo teigimu, tąkart pergalę iškovojus Latvijai vietos aistruoliai atvirai šaipėsi tiek iš mūsų krepšininkų, tiek iš sirgalių.
Panašų pasakojimą išgirdau iš prie baro įsitaisiusio ir eilinio bokalo alaus laukiančio dar vieno tautiečio. Jis džiaugėsi galėdamas apkabinti, kaip pats sakė, „sesę lietuvę“ ir kaipmat prisipažino besižavintis vietos aistruoliais, bet gerokai pykstantis ant latvių, nes jau minėtas rungtynes su „braliukais“ tąkart irgi stebėjo Rygoje.
Kartu skandavo „Polska Litva“
Artėjant vidurnakčiui šėlstanti minia pradėjo dainuoti: ir vėl lietuviškai skambėjo „Ant kalno mūrai...“, „Atskrend sakalėlis...“ Atitardami balti-raudoni aistruoliai prie vieno stalelio taip pat užtraukė posmelį apie sakalus, kaip lenkiškai suprantantys lietuviai sakė, „savą mūsų dainos variantą“.
Kai po kelių akimirkų bare trumpam pritilo, per gretimos pavėsinės turėklą persisvėręs lenkas draugiškai sušuko: „Ei, lietuviai, kodėl pas jus taip ramu?“ Rodos, to tik ir trūko, kad minia kiltų nuo stalų ir užtrauktų „Kas nešokinės...“ Trypė visi: tiek lenkai, tiek lietuviai.
Toks pasidainavimas pasiekė kulminaciją, kai skanduotes „Polska, Polska“ ir „Lie-tu-va, Lie-tu-va“ pakeitė bendras šūkis „Polska, Litva“. Užsivedę lenkai mūsiškius dar pamalonino šūkiu „Litvego, Litvego“. Lietuviai taip pat neliko skolingi: drįsčiau abejoti, ar nors vienas mūsų sirgalius, atvykęs į Vroclavą, po vakar vakaro nemoka ritmingai ir iš širdies dainuoti „Polska – bialo czerwoni“ („Lenkija – balti-raudoni“). Su keliais aistruoliais juokavome, kad reikėtų lenkus pamokyti mūsų Tautiškos giesmės.
Lenkiškos dūdos tapo lietuviškos
 |
| Sirgalių dūdos |
Dar vienas atributas, kurio negalėjai nepastebėti bare, - sirgalių dūdos, kuriomis per rungtynes ir miesto gatvėse sukuriamas ausis užgulantis triukšmas. Būtų dūdos kaip dūdos, tik vienas niuansas: iš raudonų-baltų kai kurios jų spėjo virsti geltonomis-žaliomis-raudonomis.
Taip jas dekoravę lietuviai, atvykę iš Seinų, Kauno, linksmai bendravo su tą patį vakarą sutiktais dviem lenkais, gurkšnojo „Švyturio“ alų ir mielai sutiko fotografuotis. Po kelių papozavimų ir šių eilučių autorei teko sėstis prie bendros nuotraukos panorusio lenko aistruolio, kuris galiausiai pasiūlė draugiškai apsikeisti marškinėliais.
Robertui Petrauskui – išskirtinis dėmesys
 |
| Komentatorius R.Petrauskas tarp sirgalių |
Kai po vidurnakčio bare pasirodė krepšinio komentatorius Robertas Petrauskas, jį atpažinę Lietuvos rinktinės aistruoliai kaipmat apstojo rateliu.
Vieni paprasčiausiai norėjo drauge nusifotografuoti, kiti žavėjosi rungtynių komentavimo maniera, treti gi apipylė klausimais, kodėl, jo nuomone, ir vėl pralaimėjome, ką mano apie rinktinės vyriausiojo trenerio Ramūno Butauto vadovavimą komandai ir kaip mums seksis Lodzėje grumtis su Ispanija ar ne mažiau agresyviais Slovėnijos bei Serbijos krepšininkais.
Toks karštas „tardymas“ truko gerą pusvalandį, o ir vėliau vienas kitas aistruolis prišokdavo prie mikliai liežuviu malančio komentatoriaus padiskutuoti apie šias Europos krepšinio pirmenybes.
Vieni kūrė vizijas, kiti snaudė
 |
| Ištikimiausi, bet ne stipriausi |
Apie trečią valandą nakties bare pritilo. Pailsėti nusprendę aistruoliai apsikabinę lydėjo vieni kitus namo, kiti gurkšnojo bokaluose užsilikusį alų ir šnekučiavosi. Tik šviesiaplaukis lenkas, pasipuošęs baltais-raudonais marškinėliais, o už ausų užsikišęs du baltus gvazdikus, ėjo nuo vieno staliuko prie kito ir kažką pasakojo.
Priėjęs prie mūsų stalelio, jis ne tik pasidžiaugė šilta atmosfera, bet ir nupiešė savo čempionato viziją: kad lietuviai ir lenkai susitiktų finale. Iš anksto atsiprašęs, čempionais jis vis dėlto norėjo matyti saviškius ir nusišypsojęs palinkėjo sėkmingos rytdienos.
Tuo tarpu prie gretimo stalelio, matyt, sapnuose savo čempionato viziją piešė alaus padauginę ir kietai įmigę keli lietuvių aistruoliai. Laimė, tautiečiai juos prižadino ir paragino galvas pailsinti namuose. Juk dar laukia vienos grupės rungtynės, o jų aktyvaus palaikymo ir geros nuotaikos tikrai reikės.
