Prie arenos atvykom apie 20.15 val. Ką tik buvo pasibaigusios lenkų–bulgarų rungtynės, tačiau pergalės džiaugsmą smarkiai užgožė lietuvaičių būgnai ir dainos. Didžioji dauguma jų prie arenos atvyko likus dviem valandoms iki jų.
Pati arena patiko. Senas ir gražus pastatas. Galbūt trūko kubo su ekranais arenos palubėj.
Himnas. Po Lietuvos himno visi lietuvaičiai ėmė švilpti, mat lenkai tepagrojo pirmą ir paskutinius himno posmelius. Tad patriotiškai pabaigę himną, pasipiktinę lietuvaičiai nušvilpė organizatorius.
Iš pradžių arena atrodė tuštoka, bet prieš pat rungtynes jau buvo beveik pilna. Mano manymu, lietuvių buvo apie 3–4 tūkst.
Beje, prie didžiosios Lietuvos vėliavos plazdėjimo prisidėjo ir ne vienas lenkų aistruolis. Jie taip pat skandavo „Lietuva! Lietuva!“, kai tik tai imdavo daryti lietuviai.
Turkų buvo kur kas mažiau nei lietuvių – apie 300. Tikriausiai nereikia nė sakyti, kad jų skanduotės girdėjosi turbūt tik 5 m spinduliu. Lietuviai tikrai smarkiai išgyveno kiekvieną momentą. Tačiau, pasibaigus rungtynėms, nors ir kiek nukabinę nosis, padėkojo krepšininkams už pastangas.
Po rungtynių patraukėme namų link. Kadangi apsistojome pačiame miesto centre, prasukome pro „Švyturio“ barus. Juose, kaip ir prieš rungtynes, buvo gausu lietuvių, tik nebebuvo tų dainų ir šūksnių. Vienur ramus alaus gurkšnojimas, kitur – pralaimėjimo kaltininkų ieškojimas. Tikėkimės ūpas prarastas tik trumpam, o krepšininkai šį vakarą parodys viską, ką sugeba.
