Finalinėse rungtynėse Liublianos „Stožice“ arenoje D.Motiejūnas žaidė 4 minutes, tačiau taškų nepelnė. Ne tik jis, bet ir kiti žaidėjai nebuvo patenkinti finalu – ekipa norėjo kur kas daugiau. Krepšininkai nelinksmais veidais traukė po apdovanojimo į persirengimo kambarį.
„Kai praloši finalą, nuotaikos slogesnės – visai kitos būna, kai laimi bronzą. Bet šiaip nuotaikos geros, nes laimėjom sidabrą. Ačiū visiems, kurie palaikė, kurie peikė, kurie čia, Slovėnijoje, buvo su mumis. Ir iki kitų kartų. Prancūzai buvo stipresni kaip komanda. Jie visi žaidė, o mūsų tik keli krepšininkai kovojo. Mes gavome iš prancūzų labai gerą pamoką. Jie jau ne kartą žaidę finaluose ir žinojo, kaip rungtyniauti. Mums reikėjo žaisti taip, kaip mes pasiekėme finalą, o ne po vieną“, – aiškino Jonas Mačiulis.
– Antra vieta – blogai? – paklausė žurnalistai D.Motiejūno.
– Ne. Reikia pripažinti, kad tai labai rimtas pasiekimas. Varžovai tikrai geriau žaidė ir buvo vertesni pergalės nei mes. Mačas parodė, kas yra kas.
– Kas atsitiko komandai? Kodėl ji nesugebėjo pakovoti dėl aukso?
– Mes nekovojome, kaip turėjome kovoti. Ir viskas.
– Tai Prancūzijos ekipa – ne vien tik Tony Parkerio komanda?
– Tai žinoma. Mes rengėmės rungtynėms, bet Tony Parkerio estafetę perėmė kiti žaidėjai. Mes jaudinomės rungtynių pradžioje ir nepadarėme to, ką buvome suplanavę.
– Aukščiau galvą...
– Viskas tvarkoje. Gaila, kad taip pralaimėjome... Bet padarėme gerą darbą – iškovoti sidabrą taip pat labai gerai.
