Ketvirtojo kėlinio pradžioje Jonas Kazlauskas pažvelgė į švieslentę, kurioje degė akiai malonūs skaičiai 72:38, ir ramiai prisėdo ant atsarginių žaidėjų suolelio. Nuo jo pakildavo tik tuomet, kai norėdavo duoti pastabas aikštėje esantiems krepšininkams. Treneriui patiko ne viskas, ką jis matė. „Kas yra jums?“, – pyktelėjo J.Kazlauskas likus 6 minutėms iki rungtynių pabaigos. Jis ragino neatsipalaiduoti, susiimti ir žaisti ramiau.
„Šios dienos mačą reikia padalinti į dvi dalis – pirmosios 35 minutės ir likusios penkios. Per pirmąsias 35 minutes sužaidėme puikų krepšinį. Nors pradžioje keli metimai neįkrito, tačiau žinojome, kad pradėdami nuo gynybos mes susitvarkysime, ateis ir pataikymai. Taip ir atsitiko, – komentavo mačą J.Kazlauskas. – Tačiau turiu atsiprašyti už paskutines penkias minutes. Taip žaisti negalima. Reikia gerbti sirgalius. Reikia gerbti ir save, ir tuos draugus, kurie padarė reikiamą skirtumą“.
– Kas nulėmė tokią gražią pergalę?“, – buvo paklaustas J.Kazlauskas.
– Buvo nusiteikimas, buvo vyrai susikaupę. Galbūt, dar ir geros emocijos po dvikovos su prancūzais. Visa tai ir lėmė sėkmę. Mes tikrai sužaidėme puikias 35 minutes – darėme viską, ką reikia. Tik ne tos penkios minutės.
– Gal tos penkios minutės yra atsipalaidavimas? Juk tokia persvara...
– Nelabai taip. Ne visiškai taip... Dar yra problemų, apie kurias galima būtų kalbėti kitoje vietoje.
– Rekordinė persvara. Iki tol buvo didžiausia pergalė prieš prancūzus – 14 taškų skirtumas. Tai reiškia, kad komanda pasiekė reikiamą sportinę formą?
– Na, gal krepšininkai pradeda suprasti savo vaidmenis komandoje. Man nuo čempionato pradžios patiko, kaip mes ginamės. Turime didelę konkurenciją kai kuriose pozicijose... Kai mes visi nuimame savo „ego“, žaidžiame kaip komanda, būna tikrai stipru. Nors, žinoma, turime dar spragų.
– Ar buvo šiandien neteisingų sprendimų?
– Na, ką kalbėti, jei pirmauji 30 taškų skirtumu. Apskritai, aš esu patenkintas pastarosiomis dvejomis rungtynėmis.
– Leidote šiandien pailsėti lyderiams?
– Būtent tai ir darėme pabaigoje. Na, ne tai, kad leistume pailsėti – juk žaidžiame kas antrą dieną. Buvo svarbiau apsaugoti juos nuo atsitiktinumo. Bet išėjo ne taip, kaip norėjosi. Juk lyderiams nereikia tų minučių: jie jau įgavo ritmą.
