25-erių M.Gecevičiaus neaplenkia kalbos, kad jis gali tapti vienu iš trijų „nelaimingųjų“, kuriems netrukus teks atsisveikinti su Lietuvos krepšinio rinktine.
Vilnietis savęs tokiomis mintimis neapsunkina. Jis optimistas, tad kasdien, liedamas prakaitą rinktinėje, mato pozityvių dalykų. To jį išmokė pati rinktinė.
„Pirmaisiais, antraisiais metais būdamas rinktinėje sukdavau galvą. Vis galvodavau, pateksiu į dvyliktuką, ar ne. Be abejo, ir dabar jaučiu įtampą, bet tas jausmas kitoks. Išmokau analizuoti save, savo mintis, savo žaidimą. Sportuoju ir stengiuosi iš kiekvienos situacijos ko nors pasisemti“, – kalbėdamas su 15min.lt patirtimi dalijosi M.Gecevičius.
Su įvairaus amžiaus Lietuvos rinktinėmis jis leido dešimt vasarų iš eilės. Iki praėjusių metų, kuomet nesulaukė tuometinio stratego Kęstučio Kemzūros kvietimo prisijungti prie nacionalinės komandos. 2011-aisiais Europos čempionate Lietuvoje jis taip pat nežaidė: „Kartą buvau išmestas, kartą net nepakviestas. Visa tai mane užgrūdino. Kai turi tokios patirties, į viską imi žiūrėti kitaip.“
Treneris J.Kazlauskas ne kartą pabrėžė, kad galutinę komandos sudėtį paskelbs tik prieš pat Europos čempionatą Slovėnijoje. Per likusį laiką M.Gecevičius sieks pasinaudoti savo galimybėmis. Jeigu tik tokių sulauks.
Penktose draugiškose rungtynėse su Makedonija jis nežaidė, o per keturis pirmuosius mačus aikštėje vidutiniškai praleido po 13 minučių bei pelnė po 5 taškus.
Kai yra rinktinė, tie „ego“ turėtų būti numalšinti. Juk reikia žaisti dėl Lietuvos.
„Tikrai nėra apmaudo, kad aikštėje nepraleidžiu daug laiko. Čia yra rinktinė, kurioje žaidžia geriausi šiuo metu šalies krepšininkai. Treneriai mato savo viziją ir reikia ją gerbti. O aš tik laukiu savo šanso. Kiek turiu galimybių, tiek ir stengiuosi jomis pasinaudoti“, – kalbėjo nemenką titulų kolekciją jau sukaupęs M.Gecevičius.
Dukart Eurolygos čempionas savo trofėjus žada skaičiuoti tik po karjeros. Pastarieji du klubiniai sezonai jo kelyje pažėrė daugybę malonių pergalių ir prisiminimų, nors snaiperiui kur kas dažniau visa tai tekdavo stebėti nuo atsarginių žaidėjų suolo.
„Iš tikrųjų, beveik dvejus metus buvau be krepšinio. Labai džiaugiuosi, kad dabar esu su rinktine. Praėjau fizinį pasiruošimą, o anksčiau – tiesiai į komandą ir darbą aikštelėje. Jokių stadionų“, – teigė gynėjas.
Intensyvūs krūviai šio krepšininko negąsdina. Fiziškai jis jaučiasi kur kas geriau nei pastaruosius metus.
„Jaučiu, kaip tampu vis šviežesnis. Turiu vis daugiau energijos. Pirma savaitė fizinio parengimo stovykloje Palangoje pareikalavo daug jėgų, bet tai davė daug naudos“, – tikino jis.
– Susidaro įspūdis, kad kai kurie žaidėjai dėl jaudulio ar įtampos negali parodyti visų savo galimybių. Jūs tai pastebite? – 15min.lt paklausė M.Gecevičiaus.
– Yra žaidėjų, kuriems ir visą gyvenimą sunku tos įtampos atsikratyti. Galbūt labiausiai iš mūsų jaudinasi Vytenis (V.Čižauskas – aut.past.), nes jam dar tik 20 metų. Donatas su Jonu taip pat jauni, bet jie tikrai neužblokuoja savęs taip, kad nesugebėtų parodyti savo galimybių. Man sunku kalbėti apie kitus – vieni jaudinasi daugiau, kiti mažiau.
– Rungtynėse su Makedonija buvo jaučiama, kad žaidėjai yra neužtikrinti savo jėgomis, vienas kito nesupranta. Kaip manote, kodėl?
– Pirmoje dalyje atrodėme tragiškai. Tarsi pirmą kartą į aikštę išėję. Buvo kelionė, pilna salė žiūrovų, o ir varžovas – ne Belgija ar Švedija. Makedonija turi gerų žaidėjų, o mums tai buvo pirmos rimtesnės rungtynės. Bet jaudulio buvo per daug. Užbaigėme mačą visai neblogai, bet dar nereikia tikėtis iš rinktinės susižaidimo. Dabar net nebūtų gerai žaisti idealiai.
– Šią savaitę laukia dar trejos rungtynės. Komanda ir toliau akcentuos savo žaidimą ir nesižvalgys į varžovus?
– Be abejo. Svarbiausia paruošti savo žaidimą, svarbiausia, kokios formos bus mūsų komanda ir kaip ji žais.
– Darius Songaila pasidalijo nuomone, kad anksčiau žaidėjai buvo paprastesni, o dabar komandoje yra labai daug asmenybių, žaidėjų su savo ego. Kaip visa tai atrodo jūsų akimis?
– Jam lengviau palyginti, nes rinktinėje žaidė daugybę metų. Per dešimt metų daug kas pasikeitė – klubai, kontraktai, dėmesys. Jau 2003-aisiais mums atrodė, kad krepšinis yra „nerealus“, o dabar visa tai išpūsta iki dar didesnio burbulo.
 |
| Martynas Gecevičius |
Žinoma, kiekvienas čia yra asmenybė, kiekvienas turi savo bajerius. Bet neprieisi ir nepasakysi žaidėjui: „išmesk savo ego“. Tai labai sudėtinga – visi turi savo mąstymą, savo prioritetus. Visgi, kai yra rinktinė, tie „ego“ turėtų būti numalšinti. Juk reikia žaisti dėl Lietuvos.
– O koks žaidėjas sugeba sujungti jus, lipdyti komandą už aikštės ribų?
– Visus į vietą pastato Robis (Robertas Javtokas – aut.past.). Jis palaiko atmosferą persirengimo kambaryje, jis ir pabara, ir griežtą žodį laiku pasako. Jis mūsų kapitonas.
– Dažnai sakoma, kad treneris turi būti ir psichologas. Kiek „auklėtojo“ vaidmens imasi Jonas Kazlauskas?
– Žaidėjai elgiasi taip, kaip leidžia treneris. Jeigu griežtai vadovausi, jie bus ramūs. Treneris turi atlikti psichologinį darbą, nes krepšininkai yra žmonės ir juos reikia pakontroliuoti. „Užlipti ant galvos“ J.Kazlauskas tikrai neleistų – jis griežtas, bet su tokiais vyrais be griežtumo nelabai ką ir pasieksi.
