Nuo liepos vidurio sportuojanti Lietuvos rinktinė pirmadienį žais pirmas draugiškas rungtynes. Kėdainiuose jų varžovė bus Belgijos rinktinė. Su šia komanda lietuviai antradienį dar kartą susitiks Kauno sporto halėje.
Iš viso iki Europos čempionato lietuviai sužais 12 kontrolinių dvikovų, iš kurių net 8 – Lietuvoje. Anot Seibučio, geriausia treniruotė yra draugiškos rungtynės, todėl to visi nekantriai laukia.
– Vis daugiau treniruojatės salėje, su kamuoliu. Ar jau aiškėja komandos žaidimo kontūrai? – paklausėme R.Seibučio.
– Kol kas tai tik treniruočių pobūdžio žaidimas tarpusavyje, šlifuojame derinius, gynybą. Viskas pasimatys pirmosiose antrosiose rungtynėse – kiek ir ko trūksta, ką reikia tobulinti. Treniruotės yra treniruotės, bet geriausia praktika yra rungtynės, todėl jų laukiame su nekantrumu.
– Rungtynių lauki labiau nei treniruočių?
– Aišku, kai prasideda rungtynės, ir jaudulys kitoks, ir labiau matai, ko trūksta, ką reikia patobulinti.
– Trenerį Joną Kazlauską pažįsti jau ne pirmus metus. Kuo šis strategas ypatingas?
– Tai reiklus, griežtas treneris. Jis turi tam tikrą sistemą, kurios reikia laikytis, o tai tik į naudą. Visi žino, kad jis vienas geriausių trenerių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Visi tai gerbia.
– Ar yra trenerio nustatytų komandos taisyklių, kurios tau būtų naujos?
– Ne, treneris ir pats minėjo, kad nebus vaikų darželio, visi esame suaugę vyrai, žinome, ko čia atvažiavome, ir esame nusiteikę tik darbui.
– Sezono metu žaidėte daugiau ir geriau nei kiti jūsų pozicijos krepšininkai – Martynas Pocius, Tomas Delininkaitis. Ar dėl to jaučiate kokį nors pranašumą prieš juos?
– Visiškai jokio pranašumo. Visi yra lygūs, treniruotėse didelė konkurencija. Vieną sezoną vienam sekasi geriau, kitą – kitam, bet visi esame aukštos klasės žaidėjai. Čia, rinktinėje, viskas prasideda nuo pradžių.
– Vasarą tarp treniruočių radote laiko apsilankyti „Samsung kartos“ vaikų stovykloje. Ką jos metu akcentavote vaikams?
– Stovykloje lankėmės su treneriu Gintaru Krapiku ir tikiuosi, kad vaikams suteikėme gerą emocinį užtaisą. Džiaugiuosi, kad jie galėjo bent kiek nors prisiliesti prie žmonių, kurie jau yra Lietuvos rinktinėje. Tikiuosi, padėjome jiems siekti užsibrėžtų tikslų ir parodėme, kad jie nėra tokie tolimi.
– Ar patiko treniruoti vaikus?
– Darbas su vaikais man visada teikia malonumą. Tai teko daryti jau ne pirmą kartą. Kadangi esu iš provincijos, mažo miestelio – Šventosios, visi tikslai buvo matomi per padidinamąjį stiklą. Norisi pasiekti tai, ką esi užsibrėžęs. Bendravimas su vaikais teikė tik malonumą, nes žinau, ką jie jaučia.
– Su kokiais krepšininkais pačiam teko susitikti vaikystėje?
– Tuomet būdavo stovyklos ne po savaitę ar dvi, o po mėnesį. Gal ne kiekvieną vakarą, bet būdavo susitikimų su tuometiniais krepšininkais – Pazdrazdžiu, Butautu, Sirtautu, Jurgilu ir daugeliu kitų. Visų neišvardysiu, bet tai tikrai suteikė didelę paskatą mums tobulėti, dirbti ir siekti savo užsibrėžtų tikslų.
– Ko reikia vaikui, norinčiam tapti profesionaliu krepšininku?
– Tereikia norėti ir dirbti iš visos širdies. Tuomet viskas pasiekiama. Mes irgi nuo to pradėjome. Buvome vaikai, laukėme, kad ir pas mus kas nors užeitų. Tai tikrai suteikdavo didelį paskatinimą. Viliuosi, kad suteikiau bent jau mažytę paskatinimo dalelę.
