Anot Š.Marčiulionio, Lietuvoje pastaraisiais metais trūksta individualiai stiprių jaunų krepšininkų, kurie sugeba imtis iniciatyvos ir vesti savo komandas į pergales. Buvęs krepšininkas teigė, kad vasarą Maskvoje vykusioje „Krepšinio be sienų“ stovykloje septyniolikmečių rinktinės lyderiai Edvinas Šeškus ir Gediminas Žalalis „prapuolė“ tarp kitų valstybių talentų.
– Kaip vertinate Lietuvos jaunimo rinktinių vasaros pasiekimus? – 15min.lt paklausė Š.Marčiulionio.
– Man keista, kad jaunimo krepšinis taip banguoja. Aišku, reikia tikėtis, kad iš dvidešimtmečių rinktinės dar kas nors pasibels į vyrų rinktinės duris. Spėlioti – sunku. Tačiau papuolę į teisingą dirvą, vienas ar du gali papildyti vyrų rinktinę, tačiau tikrai ne visas starto penketas. Šios rinktinės žaidimas buvo paremtas komandiniais veiksmais.
Septyniolikmečių ekipai trūksta geros priekinės linijos, ten yra įdomus žaidėjas Edvinas Šeškus, tačiau jam dar reikia daug tobulėti.
Šešiolikmečiai, kažkodėl, sugriuvo, nors turėjo puikų ir ilgą pasirengimą bei gerą finansavimą. Nenoriu kaltinti trenerio, tačiau kažko pritrūko – ar ugnies, ar susikaupimo. Arvydo Sabonio sūnus yra tikrai įdomus žaidėjas, tad manau, kad ši komanda dar parodys gerų rezultatų.
– Po šios jaunimo rinktinių vasaros galime kalbėti apie duobę ar vis dėlto reikia žvelgti pozityviai?
– Kiekviena vasara yra brangi. Galbūt krepšinio mokyklose kažko trūksta, jeigu žaidėjai nėra tinkamai parengti. Reikia ieškoti sprendimų, kad situacija gerėtų.
– Kokias pagrindines jaunimo rengimo bėdas įžvelgiate?
– Atsigręžus į pastaruosius 3-4 metus matome, kad atsiranda labai mažai individualiai išsiskiriančių vaikų, kurie galėtų būti lyderiai. Kalbu ne vien apie savo krepšinio akademiją, bet apskritai apie visos Lietuvos situaciją. Norint išugdyti gerus žaidėjus, kurie papildytų vyrų rinktinę, reikia su vaikais dirbti ne tik ties komandiniu žaidimu, reikia žaidėjų, kurie galėtų rungtyniauti vieni ir būti lyderiai.
Šiemet teko būti renginyje „Krepšinis be sienų“ Maskvoje, kur buvo ir mūsų auklėtiniai Gediminas Žalalis su Edvinu Šeškumi (U-17 rinktinės vedliai – red.), kurie bendrame kontekste tarp kitų „prapuolė“. Slovėnijos, Serbijos krepšininkai individualiu meistriškumu labai išsiskyrė, o mūsiškiai ne.
– Tačiau sakoma, kad pietiečiai greičiau subręsta. Galbūt tai yra priežastis?
– Nemanau, nes tie, kurie išsiskyrė, nepasižymėjo kažkokiais ypatingais fiziniais duomenimis. Ten daugiausiai buvo 1995 metų gimimo vaikai, buvo ir labai aukštų, 210 cm ūgio krepšininkų, tačiau jie žaidžia naują krepšinį. Veržiasi „priekiu“ į krepšį, o ne nugara. Mane nustebino jų sprendimai, žaidimo technika ir imlumas naujovėms. Lietuvai reikia nemiegoti ant laurų ir stengtis ugdyti saviškius – visų pirma individualiai.
Galbūt padės ir FIBA propaguojamas krepšinis „trys prieš tris“ – jis labai pasitarnauja individualiai stiprių žaidėjų paieškai. Žaisdami trise jie geriau skaito žaidimą, išmoksta priimti geresnius sprendimus.
– Kodėl stipriose Europos komandose sumažėjo lietuvių skaičius?
– Martynas Pocius ir Martynas Gecevičius yra aukšto meistriškumo žaidėjai, tačiau klubuose neįsitvirtina. Kuomet jie dar lankė mūsų akademiją žaisti gaudavo kiek tiktai norėdavo, tačiau kažko nebuvo išmokyti. Pociui gal kiek sutrukdė žaidimas NCAA lygoje.
Tačiau visi Eurolygos klubai kviečia balkanų šalių krepšininkus, nes jie žymiai stabiliau atlieka daugelį žaidimo elementų ir psichologiškai yra tvirtesni. Reiškia, kad lietuvių ugdyme ir mokyme kažkur yra padarytos klaidos.
– Kaip galima vertinti lietuvių situaciją NBA lygoje?
– Jonui dabar svarbiausia, kad nepasikeistų „Toronto Raptors“ treneris. Jei pasikeistų, norėtųsi, kad požiūris į Joną išliktų toks pat. Dabartinis strategas myli Joną ir minutes suteikia jam kreditu.
Pasitikėjimo Donatu Motiejūnu nėra, o komandoje yra nemažai žaidėjų toje pačioje pozicijoje. Manau, kad tai normalus naujoko sezonas, kuomet reikia išsikovoti vietą. Svarbiausia, kad NBA dukterinėje lygoje jis parodė, kad gali žaisti. Jei klubas jį susigrąžino, vadinasi juo tiki.
– Bet jis negauna net tų vadinamųjų „šiukšlių“ minučių, kuomet rungtynių pabaigoje mačo baigtis jau būna aiški.
– Gal treneris nenori gadinti jo statistikos (juokiasi).
– Ar suolelio trynimas D.Motiejūnui nebus psichologinė trauma?
– Čia jau priklauso nuo jo „galvos“. Labai gerai, kad ten yra Artūras Karnišovas, kuris jam padeda laikyti galvą pakeltą. Palinkėsiu Donatui, kad net ir keičiant klubą, naujai ekipai jis būtų reikalingas kaip žaidėjas, o ne kaip priedas. Tada atsiras ir minutės.
– Kalbėta apie galimus „Raptors“ ir „Lakers“ mainus, svarstyta, kad Linas Kleiza gali atsidurti Los Andžele. Tai būtų jam į naudą?
– Linui būtų tik į gerą. Bet tai turbūt nelabai realu, nes yra susitarimas, kad Steve‘as Nashas turi pabandyti parungtyniauti su Pau Gasoliu.
Manau, Linui būtų gerai žaisti su tokiu žaidėju kaip S.Nashas, kuris sukuria daugybę progų komandos draugams. Su tokiu žaidėju rungtyniauti yra vienas malonumas.
– Anksčiau sakėte, kad Jonas Kazlauskas yra geriausias žmogus treniruoti rinktinę. Kaip vertinate jo trenerių štabą?
– Jonas yra žmogus, kuris gali suklijuoti jaunimą ir vyresnius žaidėjus – jis turi tvirtą autoritetą. Darius Maskoliūnas yra labai perspektyvus treneris, kurio patirtis auga sulig kiekviena diena. Gintaras Krapikas į komandą įneš drausmės ir pozityvumo, jis labai nekonfliktiškas, mėgsta padėti jauniems žaidėjams. J.Kazlauskas ir D.Maskoliūnas yra griežtesni, o Gintaras draugiškesnis, pozityvesnis, galintis žaidėjams suteikti optimizmo.
– Kokie jūsų santykiai su krepšinio federacija?
– Mes su Arvydu Saboniu ir Pauliumi Motiejūnu puikiai sutariame, darome bendrus projektus. Sutariame visais su krepšiniu susijusiais klausimais.
– Teisminiai procesai dėl jūsų garbės baigėsi?
– Taip, aš laimėjau ir viskas baigėsi. Buvo išspausdintas atsiprašymas.
