Pirmą vakarą didžėjus dar nebuvo pasirengęs priimti lietuvių, tad teko įrašyti jam M.Mikutavičiaus „Tris Milijonus“ ir Lietuvoje vykusio Europos čempionato himną. Kitą vakarą ir Dž.Butkutė su G.Paškevičiumi, ir net „16 Hz“ jau skambėjo. Per visą ežerą garsas sklido. Iki pat pilies, stūksančios ant kalno. Ir šokome ant stalų. Ir makedonų himną giedojome. Visai gražus gabalas.
O tas vienybės jausmas užtraukiant „Tris milijonus“ – kažkas nerealaus. Mačiau keletą „nutrūkusių“ fanų ir Lietuvos vėliava apsiklojusių. Bet tai ne taisyklė. Negalvokite, kad visi lietuviai krepšinio sirgaliai tik laka. Dauguma pergalių šventimą, rinktinės palaikymą ir kelionių potyrius moka suderinti.
Jaučiu miego stygių. Rungtynės vykdavo vėlai, fotografuoti ir filmuoti baigdavau apie 1 val. nakties, tuomet dar kelios valandos su krepšinio sirgaliais. Ir taip kiekvieną dieną. Ryte nesimiega, sąžinė neleidžia čia atvykus drybsoti – eik ir dirbk, reikia naujų reportažų.
O tas vienybės jausmas užtraukiant „Tris milijonus“ – kažkas nerealaus.
Motociklininkų rojus
Nuostabus kalnuotas kraštovaizdis, vingiuoti slėnių keliai – motociklininkų svajonė. Jau net ranka pavargsta sveikintis su keliaujančiais baikeriais. Lietuvoje su visais sveikiniesi, nes baikerių nėra daug. O čia žiūri, ar motociklas kaip tavo, ar ne. Sielos artumas – pirmiausia.
Šalia krepšininkų viešbučio Krajnska Goros miestelyje mačiau vieną į traktoriaus akėčias „įsimontavusį“, stabtelėjau – nieko rimto, tik motociklas kiek paglamžytas. Greičiausiai kalnų grožis pakerėjo ir pražiopsojo traktorių.
Dar nulėkiau į vieną aukščiausių šių apylinkių kalnų – 1600 metrų pasikeli serpantinais motociklu, tiek kelias leidžia. Kelios nuotraukos galerijoje yra – tikrai užgniaužia kvapą vaizdas, kai medžių šakoms prasiskyrus atsiveria vaizdas į kalnų virtinę. Aš esu labiau lengvo motociklinio offroad mylėtojas, nei Harley tipažas, tai radęs išsekusią akmenuotą upę pasivėžinau ir ja.
Žinoma, išsimaudžiau, nes akmenys velniškai slidūs, o kelionėje naudojamos asfaltinės padangos – ne labiausiai tam tinkančios. Po kelionės parduosiu šį puikų motociklą per autoplius.lt, reikia dar surinkti krepšininkų parašus ant bako ir užlakuoti juos.
Bosniškas pragaras ir bosnių žurnalistų „draugiškumas“
Kelios minutės po „laimingo“ pralaimėjimo bosniams. Namo dar nevažiuojame. O jau maniau, kad šeimą pamatysiu netrukus. Kaip sakė treneris J.Kazlauskas, lagaminai mintyse jau buvo susipakuoti. Nelabai ir liūdėčiau. Bet ne. Dar ne namo.
Į slovėnų sostinę lekiam. Kai kvėpavome grynu oru šalia Jesenicių arenos, kolega Tomas Langvinis dalinosi draugiškais bosnių žurnalistų palinkėjimais. Likus 2 minutėms iki pabaigos jie atsisukę rodė du pirštus sakė, kad tiek minučių liko iki mūsų kelionės namo. Labai jau emocingi pasitaikė bosniai. Bet nenuskilo jiems. Dar labai užstrigo Martyno mintis prieš rungtynes apie tai, kad verkia kažkas stipriai – lijo ilgą laiką prieš rungtynes ir jų metu. Marčius vos neprikarksėjo. Būtų ką kaltinti.
O jau galvojau, kad šeimyną pamatysiu netrukus.
„Moskvič“ lieka ledo ritulio arenoje
Kažkas lygino šią rinktinę su 2009 metų – neužsivedantis rusiškas „Moskvič“. Žiaurus palyginimas. Mačiau šalia aikštės tas kančias. Šį kartą tikrai bus kitaip. Jesenicių arenoje emocijos liejosi per kraštus, keiksmažodžių limitas išnaudotas keleriems metams į priekį. Bet visa tai lieka šio kalno papėdėje įsikūrusioje ledo ritulio arenoje.
Čia net Europos krepšinio čempionatą reklamuoja ledo ritulio aprangomis apsirengę bičai – „Eurobasket 2013 – BRAKE THE ICE“, skelbia dideli plakatai mieste. Tad „Moskvič“ lieka čia, mes jį uždarysime šioje arenoje, užšaldysime, išleisime atidirbtą tepalą ir paliksime žiemoti. Į Liublianą važiuojame šviežiai nusiteikę ir kausimės tik dėl pergalių. Ir nesvarbu, kad silpnumo akimirką visi šiek tiek pabambame – mes juk ekspertai!
Noriu, kad į Liublianą rinktinė atvažiuotų L.Kleizos „Bentley“, Darjušo naujuoju „Mercedes“ ar M.Pociaus super greitu amerikietišku CTS-V!
