Kalbėdamas apie pirmąsias minutes po finalinės sirenos, kai vėl susistumdė Lietuvos ir JAV komandų žaidėjai, o M.Pocius bandė išskirti konfliktuojančius krepšininkus, jis sakė: „To tikrai nereikėjo. Aš nežinau, kas ten įvyko, ir labai gaila, kad taip išėjo. Nieko nepadarysi.“
– Kodėl antroje rungtynių pusėje JAV komanda taip atitrūko?
– Geriau žaidė. Mes du kėlinius laikėmės. Tikrai nežaidėme gerai, o ši amerikiečių komanda sugeba pritaikyti savo žaidimą prie kitos komandos. Taip jie ir padarė – antroje pusėje prisitaikė prie mūsų, o mes neradome savojo tikro žaidimo. Atsirado klaidų, o varžovas tas klaidas labai greitai konvertavo į greitą puolimą ir taškus.
Sakysime taip – trečiame kėlinyje atsitiko tai, kad jie bėgo ir pabėgo. Amerikiečiai turi labai gerą lygiavertį atsarginių žaidėjų suoliuką, kuris mus apibėgo.
– Lietuvos ekipa norėjo laimėti...
– Taip. Norėjosi laimėti, bet nieko nepadarysi. Nėra ta komanda tokia nenugalima, nors ji ir yra favoritė. Labai gaila, kad nesugebėjome išlaikyti savo žaidimo, įsivėlėme į jų siūlomą „bėk ir mesk“, ir jau nieko negalėjome padaryti.
– Gal galima pasakyti, kad komandai trečiajame kėlinyje baigėsi degalai? Ar anksčiau?
– Nežinau, ar tie degalai baigėsi. Parako tikrai yra – ir būtent rungtynėms dėl trečios vietos. Nes tai bus pačios svarbiausios rungtynės turnyre. Bet kai varžovas atsiplėšia, deda iš viršaus, laimi trisdešimt taškų – lyg ir nepasiduodi, bet žinai, kad prieš tokią komandą yra sunku „sugrįžti“ ir kažką padaryti. Dabar jau turime pamiršti tas rungtynes ir rengtis kovoti dėl trečiosios vietos.
– Kodėl tokiuose mačuose vyksta konfliktai?
– Gal iš didelio noro nugalėti. Kažkas su kažkuo pasistumdo, yra reakcija... Gal po rungtynių ir nereikia to, bet manau, kad viskas iš iš didelio noro.