„Man visiškai buvo aišku, kad baigtis bus pergalinga. Tiesiog kai kuriose vietose reikėjo suveržti varžtelius, ką Jonas Kazlauskas labai sėkmingai padarė. Laiku ir sėkmingai“, – 15min.lt teigė legendinis krepšininkas.
– Svarbiausia – pergalė, ar vis dėlto rungtynių pradžia verčia nerimauti žaidimu, kurį šiandien demonstravo Lietuvos rinktinė?, – portalas 15min.lt paklausė S.Jovaišos.
– Nekelia jokio nerimo. Mums labai neparankus buvo varžovų puolimas – judrus, su daugybe improvizacijų. Meksika tiesiog žaidžia ne tokiu įprastu stiliumi kaip Europoje. Turėjome surasti judrių, sugebančių skaityti situaciją gynyboje žaidėjų, ir jie buvo surasti. Truputį lėtesni ir lėčiau mąstantys mažiau pasireiškė. Antras svarbus dalykas – nebuvo visiškai jokios panikos ir tai labai gerai. Žaidėme savo žaidimą ir bandėme jį primesti varžovui. Tai mums ir pavyko padaryti. Trečia – turėjome pranašumą priekinėje linijoje. Tai ir buvo pagrindiniai keliai į pergalę.
– Tiek daug kalbėta, todėl turime paklausti: Manto Kalniečio trūko? Ar vis dėlto įžaidėjų trejetas – Vasiliauskas, Juškevičius, Seibutis – su savo užduotimis susitvarkė?
– Susitvarkė. Bandžiau įsivaizduoti, kaip būtų buvę su Kalniečiu – nemanau, kad būtų buvę kažkas kitaip. Išskyrus keletą netikslumų, viskas buvo tvarkoje. Kamuolys judėjo gana greitai, rasdavo besikeičiančius aukštaūgius. Kamuoliu dalinomės ir pakankamai logiškai užbaiginėjome atakas. Smulkių niuansų buvo, bet į juos nereikia kreipti dėmesio. Išvados, kad su kamuoliu reikia elgtis atsargiau, neabejoju, bus padarytos.
– Puolėme kaip iš natų. Tai toks galingas mūsų puolimo mechanizmas ar varžovų gynyba šįkart buvo pernelyg silpna?
– Meksika iš pradžių labai įdomiai žaidė puolime. Bet mes su jų puolimu susitvarkėme, o jie su mūsų – ne. Nesugebėjo. Ši komanda nėra tokia stipri gynyboje, kad suvaržytų mūsų veiksmus ar uždarytų visus kelius. Mūsų meistriškumas pasirodė aukštesnis. Pelnytai laimėjome ir nejaučiau jokio nerimo, kad gali kažkaip kitaip pasibaigti.
Mes su jų puolimu susitvarkėme, o jie su mūsų – ne. Ši komanda nėra tokia stipri gynyboje, kad suvaržytų mūsų veiksmus ar uždarytų visus kelius. Mūsų meistriškumas pasirodė aukštesnis. Pelnytai laimėjome ir nejaučiau jokio nerimo, kad gali kažkaip kitaip pasibaigti.
– Meksika į Pasaulio čempionatą grįžo po 40 metų pertraukos. Tai įdomi komanda? Tarptautinei arenai ji gali duoti kažką naujo, įdomaus?
– Iš tikrųjų – įdomi. Jei jai pavyktų rimčiau pagąsdinti rimtą varžovą, išplėšti vieną kitą pergalę prieš rimtas komandas – būtų kažkas naujo. Netikėtumo faktorius Meksikos naudai gali suveikti. Mes sugebėjome susistyguoti, bet kiti varžovai gali ir nespėti to padaryti. Tokios komandos mėgsta per kelias minutes susikrauti pakankamai solidų pranašumą, ir ne visuomet varžovams, net ir atrodytų stipresniems, jį pavyksta panaikinti. Mums apdairumo šiandien užteko.
– Meksiką į priekį vedė ne tik įgūdžiai ar taktika, bet ir emocijos. Panašiai, kaip Lietuvos rinktinę 1992 metais, kai taip pat į tarptautinę areną grįžo po dešimtmečių pertraukos. Ar tos emocijos gali Meksikos rinktinę nuvesti kažkur toliau, nei visi iš jų tikisi?
– Sunku pasakyti. Jie tiesiog sulaukė tų laikų, kai užaugo pajėgi karta. Tokių pavyzdžių būna. Pavyzdžiui, makedonai.
Kažkada ispanus įveikdavome ir nesusimąstydavome, kad tai rimtas varžovas, o dabar jie dominuoja. Nežinau, ar Meksika ilgai išbus ant tokios bangos. Jei išnaudos tą krepšinio pakilimą ir vystys toliau, visko gali būti. Jie sužaidė tipišką pietųamerikietišką krepšinį, kurį dar iš anksčiau žinojome.
Emocingą, greitą, nestandartinį, improvizacinį, virtuoziškų elementų pilną akiai patrauklų krepšinį. Brazilai anksčiau taip žaisdavo. Bet jie nemėgsta gintis. O jei nepagerins gynybos, gal ir liks gera komanda, bet įspūdingų vaisių viršūnėse nenuraškys.
