Mažajame finale Lietuvą pravirkdžiusi Prancūzijos rinktinė buvo potencialiai stipresnė. Ji turėjo du aukščiausio kalibro žaidėjus, kokių mūsų ekipai trūko – Nicolas Batumą ir Borisą Diaw. Ir vienas, ir kitas individualiai gali nulemti rungtynių baigtį. Tą jie ir padarė vakar.
Nors lietuviai iki mačo dėl trečiosios vietos ilsėjosi 43 valandas, o prancūzai tik 18, jie atrodė šviežesni nuo pirmųjų minučių. Turbūt tai matydamas, J.Kazlauskas nutarė nebandyti spausti varžovų visoje aikštėje. Prancūzų kankinimas asmeniniu presingu nuo galinės linijos lyg ir būtų labai logiškas sprendimas darant prielaidą, kad varžovai bus išsekę po alinančios kovos su serbais.
Tačiau tikrovė buvo kitokia. Nuolat vėlavome gindamiesi, o „Les Bleus“ atakavo laisvi. Ypač silpnai asmeniškai gynėsi Darjušas Lavrinovičius ir Mindaugas Kuzminskas. Didžiąją dvikovos dalį įtikinamai pirmavome pagal atkovotus kamuolius, bet į priekį bėgome retai – greitojo puolimo beveik nematėme visų pirmenybių metu.
Krito į akis, kad prancūzai nuostabiai dalijasi kamuoliu. Šiuo aspektu jų žaidimas kažkiek primena „San Antonio Spurs“ puolimą.
Krito į akis, kad prancūzai nuostabiai dalijasi kamuoliu. Šiuo aspektu jų žaidimas kažkiek primena „San Antonio Spurs“ puolimą. Jei nepavyksta susikurti palankios progos metimui, tada žaidžia vienas prieš vieną, pirmiausia N.Batumas.
Itin sumanaus trenerio Vincento Collet žaidėjai puldami stato nemažai užtvarų. Jei lietuviai ir spėdavo pasikeisti ginamaisiais, vis tiek Prancūzijos komanda turėdavo pranašumą – prieš N.Batumą atsidurdavo žemesnis žmogus, prieš Thomasą Heurtelį – aukštesnis ir lėtesnis. Tada pirmasis išnaudodavo ūgio persvarą, antrasis – greičio.
Vėl nuvylė Donatas Motiejūnas. Jis per pirmuosius keturis mačus vidutiniškai pelnė po 12 taškų, o paskutinėse ketveriose rungtynėse sukrapštė tik po 3,8. NBA žaidžiančiam krepšininkui tai – katino ašaros.
D.Motiejūnas nuolat pabrėžia, kad sunkiai ir daug treniruojasi, bet gyventi krepšinio ar treniruoklių salėje dar nepakanka, kad taptum labai geru žaidėju. Pirmiausia jam reikėtų sutvirtėti psichologiškai, pagerinti metimą iš distancijos. Donatas Ispanijoje tritaškius metė apgailėtinu 20 proc. taiklumu.
Kita vertus, D.Motiejūnas Pasaulio čempionato metu buvo nuolat priverstas bėgioti toli nuo krepšio ir itin retai gaudavo kamuolį baudos aikštelėje.
Daugiau tikėjomės iš Jono Mačiulio. 6,9 pelnyto taško, 2,1 atkovoto kamuolio, 33 proc. dvitaškių taiklumas – skurdoki rodikliai naujajam Madrdido „Real“ klubo pirkiniui. Kalnų nenuvertė ir Paulius Jankūnas (5,1 taško, tik 2,2 atkovoto kamuolio, tritaškių pataikymas 11 proc.).
Labiausiai nudžiugino Jonas Valančiūnas, Renaldas Seibutis ir Adas Juškevičius. J.Valančiūnas per metus atliko milžinišką šuolį. Jis smarkiai praturtino apgaulingų judesių arsenalą, įgavo kur kas daugiau drąsos. Jei dar geriau išmoktų atlikti verpstę ir mesti puskabliu kaire ranka, NBA lygoje būtų sunkiai sulaikomas.
J.Valančiūnas per metus atliko milžinišką šuolį. Jis smarkiai praturtino apgaulingų judesių arsenalą, įgavo kur kas daugiau drąsos.
R.Seibutis praleido kur kas daugiau laiko aikštėje už visus kitus mūsų krepšininkus. Jis ir neblogai įžaidinėjo kamuolį, ir efektyviai verždavosi, ir pasiaukojamai plušėjo gynyboje. Natūralu, kad čempionato pabaigoje R.Seibučiui kiek pristigo energijos, bet, be Renaldo, į pusfinalį tikrai nebūtume patekę.
Pirmenybių pradžioje turbūt ne vienas lietuvių sirgalius keikėsi matydamas, kaip išsigandęs neužtikrintai kamuolį varosi A.Juškevičius.
Tačiau paaiškėjo, kad Adas – toli gražu ne skystablauzdis. Smagu buvo žiūrėti, kaip kaip ramiai ir solidžiai A.Juškevičius žaidė su amerikiečiais ir prancūzais. Lyg būtų rinktinės senbuvis.
Likome be bronzos, bet rautis plaukų nėra dėl ko. Viskas galėjo baigtis kur kas liūdniau.
