Pirmajame ketvirtyje Jono Kazlausko auklėtiniai prastai gynėsi prieš varžovų derinį du prieš du. Varžovams atliekant pikenrolą Jonas Valančiūnas, vėliau Donatas Motiejūnas dažniausiai žaisdavo per žemai (baudos aikštelėje) ir be reikalo nepakildavo į viršų.
Ko gero, tai buvo mūsų trenerių nurodymas. Ir per daugumą draugiškų mačų J.Valančiūnas tokiose situacijose likdavo baudos aikštelėje.
Mat nei J.Kazlauskas, nei mūsų krepšininkai, aišku, nesitikėjo, kad tiesiog stebuklingai taikliai šaudys oponentų antrosios linijos žaidėjai, pirmiausia – kuklioje Meksikos lygoje duoną uždirbantis Francisco Cruzas. Beje, net devyni varžovų krepšininkai rungtyniauja savo šalies čempionate.
Strateginis mūsiškių planas prieš mačą buvo užmauti apynasrį NBA žaidžiančiam aukštaūgiui Gustavo Ayonui. Jis atrodė blankiai, bet siautėjo meksikiečių „mažyliai“. Mūsų rinktinė gindamasi efektyviai persiorientavo antrojo kėlinio antroje pusėje.
Lietuvos komandos aukštaūgiai po Meksikos krepšininkų pikenrolo pradėjo žaisti aukščiau – efektyviai taikyti vadinamąjį „step out'ą“ (situacija, kai besiginančios komandos priekinės linijos žaidėjas trumpam prišoka prie varžovų gynėjo, o po to grįžta arčiau krepšio).
Pirmoje rungtynių dalyje buvo ir tokių momentų, kai mūsų vyrai tiesiog laiku nesusikeisdavo ginamaisiais.
Reikia pripažinti, kad meksikiečiai moka žaisti krepšinį. Ypač pirmajame kėlinyje jie demonstravo itin kokybišką pozicinį puolimą, kuris buvo labai judrus, su geru kamuolio judėjimu, efektyviomis užtvaromis ir taikliais metimais.
Prie persilaužimo itin svariai prisidėjo Jonas Mačiulis. Manau, rinktinėje jis psichologiškai stipriausias žaidėjas – Madrido „Real“ bailių drebančiomis kinkomis neperka.
Apskritai Meksikos rinktinė žaidžia amerikietišką krepšinį. Po ilgosios pertraukos varžovams pradėjo trūkti kvapo. Mūsų pergalę lėmė ir ilgesnis atsarginių suolelis. Be to, antroje dvikovos pusėje reikėtų pažymėti savalaikius mūsų trenerių atliekamus keitimus, efektyvų Simo Jasaičio darbą stabdant F.Cruzą.
Prie persilaužimo itin svariai prisidėjo Jonas Mačiulis. Manau, rinktinėje jis psichologiškai stipriausias žaidėjas – Madrido „Real“ bailių drebančiomis kinkomis neperka.
Tuo tarpu Mindaugas Kuzminskas, Šarūnas Vasiliauskas psichologiškai toli gražu ne patys tvirčiausi. Jei Š.Vasiliauskui, kuris debiutuoja rinktinėje tokio rango varžybose, tai atleistina, M.Kuzminskui laikas daryti rimtas išvadas.
Puikų darbą atliko Renaldas Seibutis. Galbūt mūšiuose su stipresnėmis komandomis reikėtų jam leisti pradėti rungtynes įžaidėjo, o ne atakuojančiojo gynėjo pozicijose? Adas Juškevičius, išskyrus solidų pataikymą, nežaidė užtikrintai – jaudulys pančiojo ir šį krepšininką.
Neramina ir tai, jog lietuviai, net ir turėdami aiškią ūgio persvarą, priešininkams, nors ir nežymiai, pralaimėjo kovą dėl atšokusių kamuolių.
Kita vertus, pirmenybės tik prasideda, todėl metas apibendrinamoms išvadoms dar per ankstyvas. Palaukim akistatų su rimtesniais varžovais.