15min leidžiasi į Lietuvos futbolo kelionę laiku bei analizuoja priežastis, kaip ir kodėl atsidūrėme taške, kuriame šiuo metu esame.
– Nerijau, mėgstate literatūrą, jei Lietuvos futbolo nepriklausomybės tris dešimtmečius reikėtų palyginti su kokia nors knyga, kas tai būtų ir kodėl? – pradėjome pokalbį su N.Kesminu.
– Gal aš čia pernelyg apokaliptiškai, bet pirma, kas atėjo į galvą – yra toks Edgaro Allano Poe apsakymas „The Fall of the House of Usher“ (man atrodo, į lietuvių kalbą pavadinimas verstas „Usherių namo žlugimas“). Jo veiksmas vyksta niūriame, šiurpiame name, kurio sienoje pradžioje yra nežymus įtrūkimas. Jis vėliau vis plečiasi. Kai apsakymo pabaigoje miršta namo šeimininkai brolis ir sesuo, įtrūkimas pasiekia pamatą, ir namas griūva. Mūsų futbolas dar nesugriuvo, bet įtrūkimas trisdešimt metų nenumaldomai plečiasi.
– Kokie Lietuvos futbolo įvykiai labiausiai asocijuojasi su kiekvienu dešimtmečiu?
– Kalbėdami apie praėjusio tūkstantmečio pabaigos dirmeikynę žmonės pirmiausia prisimena majonezą. Mano akimis, tas skandalas buvo tik korta, mesta į viešumą prieš tuo metu artėjusį valdžios ir pinigų perdalijimą, pigus blizgutis.
Sakyčiau, kad pagrindinis dešimtmečio bruožas buvo atviras banditizmo klestėjimas. Jei tada būtų veikęs „Sportradar“, jis būtų išprotėjęs ir išsijungęs. Lagaminų su doleriais stadionuose niekas net neslėpė, pirko visus – žaidėjus, teisėjus. Jei nenorėjo pirkti ar šešėliniai verslai imdavo strigti, duodavo per ausį.
Lagaminų su doleriais stadionuose niekas net neslėpė, pirko visus – žaidėjus, teisėjus.
LFF prezidentas Vytautas Dirmeikis šiame fone puikiai derėjo – vienu metu net leisdavo išsipirkti nuobaudas už korteles, labai juokingai aiškindamas, kad taip daro ir olandai.
Antrasis dešimtmetis prasidėjo smagiausiais visų laikų LFF prezidento rinkimais – kai kuriuos delegatus, sako, viešbučiuose laikė antrankiais prie radiatorių prirakinę, kad nepabėgtų ir teisingai balsuotų. Vėliau viskas vyko gana ramiai. Naujojo prezidento Liutauro Varanavičiaus, kurį, žinia, pradžioje stumdė Vladimiras Romanovas, o paskui Julius Kvedaras, vieši performansai buvo dažni ir triukšmingi, bet LFF futbolą ir toliau mylėjo labiau žodžiais nei žygiais. Rinktinė žaidė pusėtinai, A lyga iki 2008 metų ekonominės krizės pirmiausia legionierių dėka stiprėjo, byrėti ėmė tik vėliau.
Ir, aišku, prasidėjo intensyvios Nacionalinio stadiono statybos, kurios tęsiasi iki dabar. Tiesą sakant, nemanau, kad kada nors Šeškinės kalvose išgirsime Kūlverstuko iš seno sovietinio animacinio filmo frazę: „Mes statėme, statėme ir pagaliau pastatėme“. Įtariu, kad dabar stadiono statybas globojantis Vilniaus meras Remigijus Šimašius Kūlverstuku netaps. Jis, kaip ir visi kiti iki jo buvę, liks tik Pažadukas iš kito sovietinio animacinio filmo.
Dabartinis dešimtmetis? Nieko gero. Naujos valdžios ir pinigų srautų dalybos, neįgali rinktinė, šalies futbolo lyga, kurioje liko tiek komandų, kad joms teks žaisti kaip NBA atkrintamosiose varžybose – po šešis kartus su tuo pačiu varžovu. Ir visišką fiasko patyręs L.Varanavičiaus laikų palikimas – Lietuvos futbolo strategija 2010-2020 metams. Atėjome ten, kur nuosekliai ėjome.
– Neseniai pasidalijote ironišku feisbuko įrašu, kuriame teigiate, kad „kalčiausi dėl to, jog Lietuvos futbolas dabar yra ten, kur saulės šviesa neprasiskverbia“, esate jūs ir kartu su jumis šia tema tuo metu diskutavęs buvęs LFF prezidentas L.Varanavičius. Kokios iš tiesų pagrindinės priežastys, kad mūsų kreivė tris dešimtmečius smigo tik žemyn?
– Negaliu kalbėti už L.Varanavičių, bet aš taip pasielgiau nuoširdžiai – per tuos tris dešimtmečius tikrai galėjau duoti futbolui daugiau naudos. Be manęs ir buvusio LFF vadovo, feisbuke nuodėmes nusprendė išpažinti tik vienas kitas sirgalius, esą žlugdąs futbolą tuo, kad nebevaikšto į stadionus. Smagu, bet jų argumentus tenka atmesti: futbolas sirgaliams turėtų būti malonumas ir pramoga, o Lietuvoje taip nėra. Todėl sirgaliai nekalti. Kalti liekame mes su L.Varanavičiumi – visi kiti, vadovavę futbolui, stūmę jį į skolas, makliavoję lažybų ir sutartų rungtynių skandaluose, žlugdę talentus vaikų treniruotėse, atrodo, viską darė ir daro teisingai.
Mūsų futbolas gyvena be krypties.
Anksčiau sakydavau, kad dėl Lietuvos futbolo bėdų kaltos sisteminės klaidos. Dabar turiu kitą nuostatą – nėra jokių sisteminių klaidų, nes nėra sistemos. Mūsų futbolas gyvena be krypties. Tiesa, neseniai lyg ir pristatyta nauja strategija. Jei ji tikrai egzistuoja gamtoje, būtų smagu susipažinti. Kol kas mačiau tik lozungų rinkinėlį.
– Kurio LFF prezidento vadovavimo metais Lietuvos futbolas išgyveno didžiausią pakilimą ir kuriam su šiomis pareigomis tvarkytis sekėsi sunkiausiai?
– Stabiliausias gal buvo L.Varanavičiaus laikotarpis, bet tik tiek. Negatyvo visada buvo daugiau negu pozityvo, todėl lieka konstatuoti, kad su pareigomis visi jie tvarkėsi sunkiai.
| Nr. | Laikotarpis | Prezidentas |
| 1. | 1992-1999 | Vytautas Dirmeikis |
| 2. | 1999 | Vytautas Zimnickas (laikinai) |
| 3. | 2000-2012 | Liutauras Varanavičius |
| 4. | 2012-2016 | Julius Kvedaras |
| 5. | 2016-2017 | Edvinas Eimontas |
| 6. | 2017 | Vidmantas Butkevičius (laikinai) |
| 7. | nuo 2017 | Tomas Danilevičius |
– Kalbant apie Lietuvos futbolo griūtį, pirmiausia minimos Vytauto Dirmeikio ir Stasio Stankaus pavardės, bet ironiška, kad vadovaujant jiems mūsų rezultatai tarptautinėje arenoje buvo geriausi...
– Ne ironiška, o logiška. Jie gavo kokybišką sovietmečio mokyklos palikimą – pora talentingų futbolininkų kartų. Kurį laiką šio traukinio pagreitis išliko. Bet būtent V.Dirmeikis į futbolą įleido banditus, o S.Stankus padarė viską, kad vaikų treniravimo metodai liktų XX amžiuje.
V.Dirmeikis į futbolą įleido banditus, o S.Stankus padarė viską, kad vaikų treniravimo metodai liktų XX amžiuje.
– Kad ir kokią LFF valdžią beturėtume, per tris nepriklausomybės dešimtmečius aikštėje viskas nebuvo tik juoda: kurios Lietuvos rinktinės pergalės pirmiausia iškyla prieš akis?
– Pirmi dideli džiaugsmai buvo 1994-ųjų rudenį, kai atrankoje į „Euro-96“ rinktinė laimėjo Ukrainoje ir Slovėnijoje. Paskui pergalė 1:0 Kaune prieš Škotiją. Ir, aišku, 3:0 2008-aisiais Rumunijoje.
– Kuriuos įvykius aikštėje prisimenate su didžiausiu kartėliu?
– Kai 1999 metų pavasarį Europos čempionato atrankoje Vilniuje buvo pralaimėta estams, atrodė, kad dugnas pasiektas. Sutinku, buvau jaunas ir naivus. 2000-ųjų rudenį Kaune buvo epinis 0:4 su Sakartvelu ir 1:6 su Vengrija per keturias dienas. Po to pripranti. Gavome nuo Farerų ar Lichtenšteino? Ir kas jus stebina? Nulis taškų Tautų taurės turnyre? O kiek, jūsų nuomone, turėtų būti?
– 1998-ųjų pasaulio čempionato atranka iš laiko perspektyvos. Kiek arti buvome Prancūzijos?
– Sakyčiau, kad mes gal buvome arčiau 1996 metų Europos čempionato Anglijoje. Tada faktiškai reikėjo tik namie laimėti prieš Ukrainą, o po pirmo kėlinio mes pirmavome 1:0.
1998-ųjų pasaulio čempionato atrankoje galbūt buvo ketvirtis valandos vilties, kai Tomas Žiukas išlygino rezultatą rungtynėse su airiais. Bet tada, net jei Lietuva būtų laimėjusi, berods, reikėjo, kad palankiai susiklostytų kitų rungtynių baigtys.
– Ką rinktumėt į geriausių trisdešimtmečio Lietuvos futbolininkų trejetą ir kodėl?
– Pirmas – Arminas Narbekovas. Ne dėl nuopelnų rinktinei, juolab kad joje jis nedaug spėjo pažaisti. Tiesiog A.Narbekovas man yra geriausias visų laikų Lietuvos futbolininkas.
Antras – Deividas Šemberas. Žmogus, kuris po kone kiekvienų rinktinės rungtynių iš aikštės šliauždavo keliais ir alkūnėmis, nes visas jėgas būdavo palikęs ten.
Trečias – Edgaras Jankauskas. Į klausimą „kodėl“ geriausiai atsako jo CV. Dėl nuopelnų rinktinei labai arti trejeto būtų Raimondas Žutautas, Gintaras Staučė, Tomas Danilevičius.
– Benjaminas Zelkevičius, Algimantas Liubinskas ar visgi Jose Couceiro?
– Vienareikšmiškai visgi J.Couceiro. Jo komanda turėjo braižą. Be to, galite paklausinėti tų, kuriuos visi minėti treneriai kvietė į rinktinę. Viešai jie to turbūt nepasakys. Privačiai man yra sakęs ne vienas.
– Nemažai futbolo specialistų pašaipiai žiūrėdavo į FIFA rinktinių reitingą, tvirtindami, jog jis neparodo tikrojo komandų pajėgumo. Aukščiausia vieta šiame reitinge buvo 37 (2008 m. spalis), žemiausia – 148 (2017 m. lapkritis). Dabar – 131. Ar ji atspindi realybę?
– Daugiau ar mažiau – taip. Aišku, jei būtume ne Europos, o Okeanijos zonoje, iš pirmo šimto turbūt niekada neiškristume, nes dažniausiai žaistume ne su Vokietija ar Portugalija, o su Papua Naująja Gvinėja ir Maršalo salomis, bet reitingas iš esmės atspindi rinktinių pajėgumą, nes jo kriterijai yra tik rezultatai – nieko daugiau.
– Pirmajame Lietuvos čempionate 1991-aisiais turėjome 15 komandų, buvo metų, kai žaidė 16 ekipų, dabar turime 6. Ar dėl visko kalti tik licencijavimo barjerai ir kriterijai?
– Kriterijai patys savaime negali būti dėl ko nors kalti. O jei barjerai per aukšti – nuleiskime juos žemyn. Ir nereikia sakyti, kad tai neįmanoma. Jei būtų neįmanoma, San Marino čempionate nežaistų 15 komandų. Mūsų bėda ta, kad mes neturime aiškių kriterijų. Ten, kur yra terminas „išimties tvarka“, niekada nebus tikros tvarkos.
| 1991-1992 Ukmergės „Vienybė“ 1993-1994 Vilniaus „Neris“ (tapo Marijampolės „Žydrium“) 1995-1996 Mažeikių ROMAR (pakeitė Vilniaus „Alsa-Panerys“) 1996-1997 „Ukmergė“ 1998-1999 Telšių „Mastis“ 2010 Vilniaus „Vėtra“ 2012 Vilniaus REO 2015 Klaipėdos „Granitas“ 2015 Pakruojo „Kruoja“ 2019 Kauno „Stumbras“ |
– Kad ir kokį susitraukusį šalies čempionatą turėtume, pastarųjų metų rezultatai Europos taurių varžybose yra vos ne geriausi istorijoje. Kas tai lemia?
– Keletą metų lyga, nors ir negausi, buvo gana stabili ir konkurencinga – dvi ar trys stiprios komandos, kitos – pajėgios su jomis susikauti bet kuriose rungtynėse. Šį situacija mestelėjo aukštyn tas stipriąsias – „Sūduvą“, „Žalgirį“, vienu metu – „Trakus“. Tik bijau, kad balius baigėsi ir artimiausiu metu mes imsime ristis žemyn. Taip bus dėl sąlygų, kurios susiklostė dabar – lygos variklis dirbs gerokai mažesnėmis apsukomis nei 2016 ar 2017 metais.
– Edgaras Jankauskas su „Porto“ 2003 laimėjo UEFA taurę, po metų Čempionų lygą, o dar po metų Deividas Šemberas su Maskvos CSKA virš savo galvos irgi iškėlė UEFA trofėjų. Kada galime sulaukti kažko panašaus?
– Performuluočiau klausimą. Reikėtų klausti ne „kada?“, o „ar?“.
– Ar Lietuvos futbole yra dalykų, kuriais praėjus trims dešimtmečiams būtų galima pasidžiaugti?
– Prieš trisdešimt metų mūsų futbolas buvo gerokai virš jūros lygio. Dabar jau reikia skubiai statyti užtvankas, kad menkiausias potvynis jo neužpiltų. Suprantama, smulkių gražių dalykų per tą laiką buvo, ir buvo daug, bet, kaip kažkada kitame kontekste sakė Lietuvos rinktinės treneris Valdas Urbonas, pažiūrėkime į paveikslą iš toliau. Subjektyvu, bet aš matau šlykštoką teplionę.
– 2020-aisiais vėl turėtų vykti LFF prezidento rinkimai. Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti žmogus, kuris būtų tinkamas vadovauti Lietuvos futbolui?
– Nesu linkęs suasmeninti – futbolą gydyti turi ne vienas žmogus, o darni bei žinanti, ko nori, komanda. Idealu būtų, jei ateitų vadovas, kuris sugebėtų iš esmės pakeisti futbolo bendruomenės mentalitetą ir jos narių mąstymą, bet suprantu, kad dabar tai, ko gero, nerealu.
Subjektyvu, bet aš matau šlykštoką teplionę.
– Per tris dešimtmečius pasikeitė septyni LFF prezidentai, kelios futbolininkų kartos, bet kai kas išliko status quo – N.Kesminas komentavo A lygą ir UEFA Čempionų lygą prieš tris dešimtmečius, komentuoja ir dabar. Kaip per šį laiką, jūsų akimis, keitėsi Lietuvos futbolo žiniasklaida? Kas džiugina ir dėl ko labiausiai liūdna?
– Futbolą nušviečianti žiniasklaida, kitaip nei pats futbolas, per tris dešimtmečius žengė didelį žingsnį į priekį. V.Dirmeikio laikais buvo vos keli žurnalistai, norėję, sugebėję ir drįsę bent jau įvardyti problemas. Dabar dešimtys žmonių ir analizuoja, ir kritikuoja. Kritika nėra blogis. Ji yra klausimų kėlimas. O jei klausimas keliamas, kažkam nori nenori tenka į jį atsakyti. Sakyčiau, tai yra papildoma motyvacija futbolo vadovams bandyti eiti į priekį.
