Būdamas vos 33 metų ir iki tol treniravęs tik studentų komandą B.Zelkevičius prie Vilniaus „Žalgirio“, kuris murkdėsi trečioje pagal svarbą SSRS lygoje, vairo stojo 1977 metais. Tada prasidėjo Lietuvos futbolo skrydis aukštyn.
„Žalgiris“ iškart iškopė į SSRS čempionato pirmąją lygą, tą sezoną surinko net 85 proc. galimų taškų ir laimėjo pereinamąsias rungtynes su Nalčiko „Spartak“ (po trijų rungtynių). Per penkerius metus Vilniaus klubas įsitvirtino pirmoje lygoje, o 1982 metais iškopė į aukščiausiąjį SSRS imperijos divizioną.
B.Zelkevičius tada iš komandos buvo priverstas pasitraukti po žaidėjų maišto, tačiau sugrįžo į komandą tų pačių žaidėjų prašymu 1985 metais. 1987-aisiais „Žalgiris“ jau iškovojo SSRS čempionato bronzos medalius ir dar pakeliui laimėjo pasaulinę universiadą.
Atkūrus nepriklausomybę B.Zelkevičius su „Žalgiriu“ porą kartų laimėjo Lietuvos čempionatą, treniravo rinktinę. Pastaruoju metu žinomas treneris dirbo „Ateities“ futbolo mokykloje, tačiau teigė, kad iš jos pasitraukė ir šiuo metu futbole jo jau nėra.
– Futbolui atidavėte praktiškai visą savo gyvenimą – buvote ilgametis „Žalgirio“ krašto puolėjas, o po to ir treneris. Ar tokią futbolo ateitį įsivaizdavote, kai baigėte karjerą ir pradėjote dirbti treneriu?
– Manau, kad anksčiau futbolas buvo tikrai auštame lygyje, gal net galėjo konkuruoti su krepšiniu. Dabar yra kaip yra. Tektų labai ilgai kalbėti, jei norėtume įvardinti visas priežastis.
Pirmiausia manau, kad tokioje nedidelėje valstybėje daug labai talentingų futbolininkų ir negali būti. Vis dėlto, net ir tiems, kurie yra, mūsų čempionato lygis yra per žemas, talentingi žaidėjai čia netobulėja. Tokio lygio varžybos jį tik tempia žemyn. Jeigu žaidėjas yra geras ir talentingas, jam vis tiek iki aukštumų yra toli, mes to neturime.
Tada „Žalgiris“ buvo tikrai stipri komanda, o Sovietų Sąjungos čempionatas iš stipresnių Europoje – žaisdavome kaip lygūs su Kijevo „Dinamo“, kurie 1986 m. laimėjo Europos taurę.
Dirbau su vaikais ir nemanau, kad jie kažkuo skiriasi nuo ankstesnių kartų žaidėjų. Bet tie vaikai vėliau, 15-16 metų, pradeda po truputį dingti. Juk jie mato, kad perspektyvos nėra, reikia eiti į mokslus, nes nieko futbole nepasieksi. Prasimuša vienetai. Iš futbolo labai sunku būtų pragyventi ir jie arba tėvai tai supranta.
– Lietuvos rinktinę treniravote net tris kartus. Imtumėtės darbo dar kartą, jeigu vėl kas kviestų?
– Visų pirma, tai niekas manęs nekviestų. Antra, stebuklų nepadarysi, gali kviesti kokį nori trenerį. Jei nėra žaidėjų, ką tas treneris padarys. Kaip tu padarysi geras daržovių salotas, jei turi tik bulvę, ridiką ir morką?
– Bet juk yra ir gerų pavyzdžių. Pavyzdžiui praėjusių metų Vilniaus „Žalgiris“.
– Nieko ypatingo jie nepasiekė, jų lygis dar tikrai nėra europinis. Juk kai susitiko su Zalcburgu, pamatėme, koks iš tikro yra tas vilniečių lygis. Žinoma, palyginti su šių laikų Lietuvos futbolu, komanda tikrai pakilo aukštyn, tačiau iki aukščiausio lygio – dar toli.
– „Žalgiryje“ žaidėte ir pats, kodėl karjerą baigėte toks jaunas, 28-erių?
– Ne tik „Žalgiryje“, metus žaidžiau Donecko „Šachtior“ su tikrai neblogais žaidėjais, tačiau po metų grįžau į „Žalgirį“. Tada nebuvo galimybių išvykti į užsienį. Karjerą baigiau jaunas, nes nelabai sutikau su kai kuriomis tuomečio trenerio koncepcijomis. Man atrodė, kad aš galiu pareikšti nuomonę, tačiau susipykom ir nebenorėjau daugiau žaisti.
– Pažvelgus atgal į savo karjerą, ką jums maloniausia atsiminti?
– Manau, kad Sovietų sąjungos čempionate su „Žalgiriu“ užimtos 3, 4 ir 5 vietos yra tikrai aukštas pasiekimas. Labai vertinu pergalę universiadoje 1987 metais Zagrebe.
Tada grupėje įveikėme labai stiprią Jugoslavijos komandą, kurios žaidėjai vėliau rungtyniavo garsiuose Europos klubuose. Galiu paminėti tokias pavardes, kaip Dejanas Savičevičius (1992-1998 m. žaidė „Milan“ – red.), Draganas Stojkovičius (1990-1994 žaidė „Marseille“ – red.), Robertas Prosinečki (1991-1994 žaidė Madrido „Real“ – red.).
Finale įveikėme Pietų Korėją, o jos žaidėjai vėliau rungtyniavo rinktinėje pasaulio čempionate. („Žalgiris“ tada buvo pavadintas SSRS rinktine ir dalyvavo universiadoje, kur laimėjo auksą, o Arminas Narbekovas su šešiais įvarčiais tapo rezultatyviausiu pirmenybių futbolininku – red.).
Tada „Žalgiris“ buvo tikrai stipri komanda, o Sovietų Sąjungos čempionatas iš stipresnių Europoje – žaisdavome kaip lygūs su Kijevo „Dinamo“, kurie 1986 m. laimėjo Europos taurę.
– Buvote futbolininkas, vėliau treneris, tačiau kitur tokių pareigų niekada neužėmėte, kodėl?
– Turbūt praleidau savo laiką. Gal kai „Žalgiryje“ viskas buvo po kojomis į kitus truputį per daug iš aukšto žiūrėjau. Gal kukliau reikėjo, bet kai viskas sekėsi, atrodė kitaip. Paskui gal prieš mane kiti norėjo atsilošti. Kita vertus, vieniems atrodė vienaip, kitiems gal kitaip, idėjų turėjau, būčiau galėjęs kažką duoti.
Mūsų čempionato lygis yra per žemas, talentingi čia netobulėja.
– Vis dar neturime Lietuvoje stadiono. Kaip tai vertinate?
– Čia tikrai yra gėda, kai tarpusavyje aiškinamasi, ginčijamasi, bet niekaip nepabaigiama.
Tai nacionalinis svarbos reikalas, estai pasistato, latviai pasistato, o mes nesugebame. Juk jis ne tik futbolui būtų reikalingas, bet ir šventėms – štai juk buvo Lietuvos tūkstantmetis.
– Sakėte, kad futbole jūsų nebėra. Ar toli nutolote? Gal gimtadienio proga išvyksite pažiūrėti kokių rungtynių?
– Nelabai švenčiu tuos gimtadienius, juolab truputį net baisoka, pažiūrėjus į metus. (juokiasi). Toks jubiliejus. Nors aš nejaučiu, kad man tiek metų, sportuoju, nemanau, kad būčiau labai pasikeitęs.
Nežinau, ar išvyksiu, bet futbolą žiūrėti mėgstu. Man patinka Anglijos, Vokietijos čempionatai, labai mielai stebiu „Bayern“ rungtynes, „Barcelona“ klubą.
– Tada pabaigai pasakykite, kas geresnis – Lionelis Messi ar Cristiano Ronaldo?
– Man asmeniškai labiau patinka L.Messi, nors dabar ir truputį pametė formą. Tačiau visiems taip būna. Man imponuoja jo lankstumas, maniera, tačiau Cristiano Ronaldo irgi puikus, turi labai gerą uoslę įvarčiams.
