Ketveri metai Vilniaus „Žalgiryje“, o tuomet dar penkeri Marijampolės „Sūduvoje“ – per šį laiką A.Švrljuga laimėjo po tris šalies čempionų titulus su abiem Lietuvos futbolo galiūnais.
Vis dėlto kroato sutartis su „Sūduva“ baigėsi. Marijampolės „Sūduvos“ prezidentas Vidmantas Murauskas neseniai 15min atskleidė, kad ieško kam perleisti Lietuvos vicečempionų valdymą, o tai stabdo komandos komplektaciją, todėl A.Švrljuga atsisveikino su Marijampole.
Nuotaika, kaip pasakojo ilgametis „Sūduvos“ gynėjas, tariant „sudiev“, buvo dvejopa. Dar pernai komanda dominavo Lietuvoje, o iki Europos lygos grupių etapo pritrūko 20-ties sėkmingų minučių Budapešte. Šiemet – prarastas šalies čempionų titulas ir slogus žygis Europoje.
Kaip vieną to priežasčių A.Švrljuga įvardina pasikeitimus trenerių korpuse, kurį paliko Vladimiras Čeburinas, ir klubo vadovybėje, kurioje neliko sporto direktoriumi dirbusio Karolio Skinkio.
Vis dėlto gynėjas iš Kroatijos karjeroje Lietuvoje taško dar nededa – jis palaiko formą gimtinėje ir laukia pasiūlymų. Kaip pats sako, galbūt net ir iš naujojo „Sūduvos“ vadovo.
Apie įsimintiniausias akimirkas Lietuvoje, atsisveikinimą, V.Čeburino išskirtinumą, nesusigrojimą su S.Širmeliu ir ateitį – išsamus ir atviras A.Švrljugos interviu 15min.
– Koks buvo tas vakaras, kai viešai paskelbėte apie išėjimą? Teko sulaukti ir daug žinučių...
– Pirmiausia reikia paminėti, kad aš tai parašiau, bet į feisbuką įkėlė mano administratorius. Jis pradėjo man persiuntinėti visas žinutes, kurias gavau iš sirgalių. Žinote, buvo liūdna. Vieną akimirką aš laimingas, kitą – liūdnas. Įdomus jausmas, prisiminiau viską, ką ten patyriau, ką pasiekėme su komanda, kaip mane palaikė sirgaliai.
Viduje buvau laimingas, nes tai parodė, jog padariau kažką reikšmingo per tuos metus šiam klubui. Daug jaunų vaikinų rašė, kad dėl manęs jie pamilo futbolą. Tai yra nuostabu, buvo smagu skaityti, bet iš kitos pusės buvau nuliūdęs.
– Tad tai buvo emocinga diena...
– Taip, tikrai taip, bet privalėjau tai padaryti. Sulaukiau skambučio iš klubo, man pasakė, kad nežinia, kaip viskas toliau klostysis „Sūduvoje“. Jaučiau, kad turiu kreiptis į sirgalius, pasakyti, kad esu be kontrakto. O ateityje – pamatysime. Aš pabaigoje įrašo pabrėžiau, kad dėl ateities nežinau ir galbūt dar susitiksime.
Negaliu suprasti, kaip galima praėjusiais metais dukart nugalėti Tel Avivo „Maccabi“, o dabar pralaimėti jiems 0:3 namuose
– Kalbant apie tuos metus „Sūduvoje“, kuris momentas, kuris prisiminimas iškart šauna į galvą?
– Kai laimėjome pirmą titulą. Tos lemiamos rungtynės prieš „Žalgirį“, laimėjome jau 3:0. Pats pelniau įvartį, dar per pusę aikštės pataikiau į skersinį, kai po to mušė Karolis Laukžemis. Šie metai tikrai man yra geriausi, jei kalbėsime apie prisiminimus. Tada mes atėmėme čempionų titulą iš „Žalgirio“. Atmosfera rūbinėje tada buvo neįtikėtina, žaidėme pakylėti.
Tas sezonas, atrodo, buvo smagiausias, bet, žinoma, mes negalime pamiršti ir kitų metų, to, ką pasiekėme Europoje.
– Koks buvo etapas „Žalgiryje“, kas ryškiausiai įstrigę atmintyje iš ketverių metų Vilniuje?
– „Žalgiryje“ taip pat buvo geras laikas, laimėjome klubui titulą po nežinia kiek metų. Laimėjome jį prieš „Atlantą“ vienu tašku. Tai buvo 2013-ieji – labai geri metai. Kažko lyginti aš nenoriu, visais periodais buvo gerų momentų. Vilniuje laimėjau tris titulus, Marijampolėje – taip pat tris.
Bet tai, kaip mes žaidėme „Sūduvoje“, kokius rezultatus pasiekėme... Gal tai atrodo įspūdingiau, nes prisiminimai – šviežesni.
– Su „Sūduva“ tris kartus pasiekėte Europos lygos paskutinį atrankos etapą. Ar kada tenka pagalvoti, kaip arti buvote to išsvajoto tikslo? Ar ko pritrūko, kad tai būtų pavykę?
– Tai skausminga. Kai dabar matome, kur yra „Ferencvaroš“, su kuriuo žaidėme praėjusiais metais... Dar 70-ąją minutę rezultatas buvo 2:2 ir turėjome bilietą į grupių etapą. Šiemet „Ferencvaroš“ su dviem ar trimis naujais žaidėjais žaidžia Čempionų lygoje prieš „Juventus“, „Barcelona“ ir Kijevo „Dinamo“. Praėjo metai, gal net kiek mažiau.
Mes irgi turėjome beveik tokią pačią komandą, gal trūko kelių vyrukų, bet mes kritome taip žemai... Nežinau, kaip gali įvykti toks didelis pokytis. Gal padarėme klaidų, gal skautingas buvo blogas, pasikeitė treneris. Nežinau, mes turėjome didelę galimybę žaisti Europos lygos grupėse, neabejoju tuo.
Persirengimo kambaryje buvo visko, daug visokiausių emocijų. Mes ten verkėme, šventėme, mušėmės tarpusavyje, bet buvome komanda
Negaliu suprasti, kaip galima praėjusiais metais dukart nugalėti Tel Avivo „Maccabi“, o dabar pralaimėti jiems 0:3 namuose, kur yra tik vienerios rungtynės ir turime savo aikštės pranašumą. Ne tik pralaimėjome 0:3, bet net ir į vartus nesmūgiavome. Šis „Maccabi“ nebuvo stipresnis nei praėjusiais metais.
Buvo padaryta klaidų.
– Kalbant apie klaidas, kokios jos buvo?
Nenoriu pasakoti visko. Sunku dabar kalbėti. Dabar paprasta pasakyti, kad mes neturėjome Vladimiro Čeburino, taip? Pasikeitė treneris, mes buvome kitokie žaidėjai.
Sunku kalbėti, tikrai... Pasakiau apie Čeburiną feisbuke. Matote, mes – futbolininkai – esame gan sunkios asmenybės. Tai tas negerai, tai anas negerai, tai treniruotė per sunki, tai dar kas nors. Prie Čeburino irgi taip buvo, bet jis mumis tikėjo, jis mus palaikė, o mes palaikėme jį. Jis pasitikėjo mumis, mes žaidėme 100 proc. visas rungtynes. Taip, kartais reikia ir sėkmės, kad pasiektum didelių rezultatų.
Jei turi gerą automobilį, bet neturi gero vairuotojo, ši mašina nebūtinai važiuos taip, kaip gali.
– Paminėjot Čeburiną feisbuke, dabar taip pat. Kuo jis jums buvo toks ypatingas, koks jis buvo žmogus ir kaip jis sugebėjo pasiekti tuos rezultatus, apie kurios kalbate?
– Pirma, jis buvo labai geras psichologas. Jis žinojo, ką jis gali pasakyti man, ką Tadičiui, ką Semirui, ką Slavai, ką Jankiui. Jis žinojo, kaip kiekvienas iš mūsų reaguos ir kaip reikia kalbėti.
Jis žinojo, ką kiekvienas gali duoti. Jis tikėjo mumis, jis mus įtikino, kad esame geriausi, kad geresnių už mus nėra. Kad galime pasiekti bet ko, jei esame kartu, kaip komanda. Persirengimo kambaryje buvo visko, daug visokiausių emocijų.
Mes ten verkėme, šventėme, mušėmės tarpusavyje, bet buvome komanda. Visi tai galėjo matyti aikštėje – mes kovėmės vienas už kitą.
– Iš to, ką mačiau šiais metais, jūs neturėjote geriausių santykių su Saulium Širmeliu, tiesa?
– Neturėjome gero ryšio ir nežinau, kodėl. Esu toks, koks esu. Esu temperamentingas vyrukas. Nuo pat pradžių nesuradome gero ryšio, situacija nebuvo iš geriausių, dėl to yra liūdna. Tiesiog nesutapo auros.
– Ar jautėte sezono metu, kad prezidentas V.Murauskas nori palikti klubą?
– Buvo tik tas, kad išvyko treneris ir sporto direktorius po praėjusio sezono. Mes nežinojome, kas nutiks. Bet jei tu turi gerą rezultatą ir išvyksta treneris su sporto direktoriumi, gal jau buvo kažkas galvojama. Bet aš girdėjau ir tai, kad prezidentas apie klubo pardavimą kalba jau ne pirmus metus. Iš jo paties nieko nemačiau, ženklų nepastebėjau. Jis visada stengiasi dėl klubo, įdeda daugybę darbo, negalėčiau apie jį pasakyti nė vieno blogo žodžio.
– Žvelgiant į ateitį, esate 35-rių, ne pats jauniausias žaidėjas rinkoje. Kur dairotės dabar, kur norėtumėt žaisti?
– Žinau, kad nesu jaunas, bet dabar daug kas kalba apie Ronaldo, Ibrahimovičiaus amžių. Dabar futbolo žaidėjo karjera yra ilgesnė. Manau, kad tokiame lygyje, kuriame buvau, galiu žaisti dar metus ar dvejus. Daug kas žiūri į amžių, bet jaučiuosi puikiai ir pasiruošęs dar porai metų. Nesvarbu, kur žaisti. Ieškosiu klubo, žiūrėsime, kaip viskas bus.
– Gal vėl „Sūduva“?
– Kodėl ne? Niekada nesakiau, kad negrįšiu. Kas žino... Gal pasikeis „Sūduvos“ prezidentas, gal sulauksiu jo skambučio.
– Buvęs komandos draugas Algis Jankauskas persikėlė į „Šiaulius“, Eligijus Jankauskas į „Panevėžį“, gal Andro irgi kelsis į kitą A lygos komandą?
– Neatmetu jokio varianto. Negalvojau apie tai, kol kas dar neturiu oficialaus pasiūlymo. Iki dabar yra tik kažkokių gandų. Dar nieko konkretaus nėra, esu laisvas žaidėjas.
