M.Kukliui jaunystėje neteko pajusti nuolat kabinamo laurų vainiko ant galvos arba maudytis šlovės spinduliuose. Žalgiriečiui ne itin sekėsi pritapti net ir „Šiaulių“ dublerių komandoje, o nusekus motyvacijos šaltiniui, futbolininkas nusprendė nuvykti padirbėti į Angliją.
Saugo kelionės tikslas buvo paprastas ir labai žemiškas – pinigai, kuriuos susitaupęs jis galėtų įsigyti trokštamą kompiuterį. Darbas statybose buvo nelengvas.
„Mane pradėjo kviesti į „Šiaulių“ antrąją komandą, su ja treniravausi gal pusę metų. Kažkaip labai sunkiai sekėsi ir brolis sakė, kad gal norėčiau atvykti į Angliją ir užsidirbti pinigų, kompiuterį nusipirkti. Čia buvo mano svajonė. Kažkaip apie futbolą itin smarkiai negalvojau, tad pagalvojau, kodėl gi ne?
Išvažiavau į Londoną, buvau ten du mėnesius, užsidirbau pinigų ir nusipirkau kompiuterį, rašomąjį stalą ir buvau, atrodo, pats laimingiausias vaikas. Grįžau į futbolą, vėl pradėjau sportuoti, gal spėjau jo pasiilgti ir atsirado motyvacija, nes gal ji buvo kiek užgesusi. Vienu metu manęs neleisdavo daug žaisti rungtynėse, kažkaip neatradau savęs aikštėje.
Anglijoje statybose teko dirbti labiau padėjėjo darbą – kažką nešti, kasti, paduoti, sušluoti.
Anglijoje statybose teko dirbti labiau padėjėjo darbą – kažką nešti, kasti, paduoti, sušluoti. Tai buvo pirmas kartas, kai išvykau svetur uždarbiauti. Po to grįžau į antrąją „Šiaulių“ komandą, sezoną baigiau gana neblogai ir tada man pasiūlė pirmąjį kontraktą. Tai buvo 200 litų, bet man tai buvo dideli pinigai, nes mama duodavo du litus, prisidėdavau savo ir mokykloje man išeidavo „karališki“ pietūs su karameline bandele. Dar iki šiol visa tai yra įstrigę ir tai man labai svarbu“, – teigė 2006–2010 metais „Šiaulių“ klubui atstovavęs futbolininkas.
M.Kuklys Lietuvos čempionate pirmą kartą pasirodė 2006-aisiais. Tiesa, tais metais dabartinis „Žalgirio“ atakų dispečeris sužaidė tik penkerias rungtynes, aikštėje praleisdamas vos 32 minutes. Kito sezono pradžioje futbolininkas taip pat gaudavo nedaug šansų pasireikšti, tačiau 12-ajame ture įmuštas debiutinis įvartis į Visagino „Intero“ vartus suteikė progą kitame mače žaisti starto sudėtyje ir būtent nuo tada šiauliečiui, taip pat nebuvusiam statistu krepšinio aikštelėje, atsivėrė nauji horizontai.
„Rungtyniavau ir moksleivių krepšinio lygoje už mokyklą. Sužaisdavau krepšinį 40 minučių, nueidavau į rūbinę, užsidėdavau getras, apsaugas ir važiuodavau į kitas rungtynes. Kai esi jaunas, atrodo, tų jėgų pilna, tai ir lakstydavau po visur, nes viskas patikdavo. Galima sakyti, kad po Anglijos viskas pradėjo kilti į viršų: „Šiauliai-2“, po to pradėjau treniruotis su pagrindine komanda, gavau laiko žaisti. Būdamas pirmą kartą starto sudėtyje, sužaidžiau geras rungtynes su „Šilute“ ir, manau, nuo tada viskas ir prasidėjo. Nuo tų rungtynių manimi vis labiau pasitikėjo, pradėjo leisti į starto sudėtį“, – prisiminė saugas.
Sužaisdavau krepšinį 40 minučių, nueidavau į rūbinę, užsidėdavau getras, apsaugas ir važiuodavau į kitas rungtynes.
Sėkmingi sezonai „Šiauliuose“, dveji metai Belgijoje, atvykimas į „Žalgirį“, laikina viešnagė Čekijos Prahos „Bohemians 1905“ ekipoje, sugrįžimas į legendinį žaliai baltą futbolo klubą ir vis tvirtesni žingsniai Lietuvos rinktinėje – taip galima apibendrinti M.Kuklio kelią. Ryškus karjeros momentas įvyko praėjusį sekmadienį, kai žalgirietis, rungtyniavęs be keitimų, gynė šalies garbę vienoje iš futbolo Mekų – „Wembley“ stadione.
„Sūnui juokais pasakoju istoriją, kaip berniukas iš Zoknių pradėjo kieme spardyti kamuolį, atėjo į pirmą klasę, treneris jam pasiūlė lankyti futbolo treniruotes ir jis iš lėto pasiekė savo svajonę – sužaidė „Wembley“ stadione. Sūnus dabar prašo dar papasakoti apie berniuką – tą pasaką. Iš tikrųjų, čia ir gavosi kaip pasaka – nuo kiemo iki 77 tūkstančių žiūrovų legendiniame stadione. Pirmą kartą gyvenime teko žaisti ant tokios nuostabios vejos ir vargu, ar gyvenime teks tą daryti ant geresnės. Juokėmės: viskas kaip LFF stadione, tik pas anglus žolė. Nė vieno kupstelio, futbolininkai tokią veją vadina „stalu“. Rungtynės buvo išskirtinės tuo, kad žaidžiau prieš Angliją, bet didelio jaudulio nebuvo. Kai pradedi žaisti, visų žiūrovų nematai, susikoncentruoji ir žaidi futbolą“, – pasakojo 21 rungtynes nacionalinėje šalies ekipoje sužaidęs futbolininkas.
Nuo 2006 m. aukščiausiame Lietuvos futbolo ešelone žaidžiantis M.Kuklys vien A lygoje jau yra sužaidęs 248 rungtynes ir įmušęs 62 įvarčius. Kartu su „Žalgiriu" jis keturis kartus tapo Lietuvos čempionu, penkis kartus triumfavo Lietuvos futbolo federacijos taurės turnyre bei iškovojo tris šalies Supertaures. Ir vis dėlto, birželio 10-ąją dieną savo 30-ąjį gimtadienį švęsiantis M.Kuklys dar turi ambicijų, svajonių ir tikslų. Viena iš M.Kuklio siekiamybių – išbandyti save svajonių šalies – Nyderlandų – čempionate.
„Svajoti visada galima. Turiu mažą svajonę – norėčiau išbandyti save užsienyje. Man jau greitai bus 30 metų, tad dabar sunku kur nors išvažiuoti. Esu realistas, labai norėčiau pabandyti rungtyniauti svajonių šalyje – Nyderlanduose. Klubas nėra svarbus – norėčiau gauti žaidybinio laiko ir pasisemti patirties. Manau, kad ten galėčiau rungtyniauti, o ne Anglijoje, Ispanijoje ar Vokietijoje. Esu realistas: man trūksta daug fizinių savybių ir kitų dalykų, kad ten rungtyniaučiau, o Nyderlandai būtų aukšta kartelė.
Visgi nemažai svajonių įgyvendinau: „Šiauliai“, „Žalgiris“, Lietuvos rinktinė, joje žaidžiau starto sudėtyje ir tapau kapitonu, ko tikrai niekada nesitikėjau. Tai buvo kažkas neapsakomo. Jei man, būnant vaiku, kažkas būtų pasakęs, kad būsiu kapitonu net ir draugiškose rungtynėse, nebūčiau patikėjęs. Reikėtų dar rinktinėje įmušti pirmą įvartį. Esu optimistas ir tikiu, kad dar galiu daug ką pasiekti. Nesvarbu, kad man greitai bus 30 metų, nors futbolininkui tai brandus amžius. Noro turiu, reikia išvengti traumų – viskas dar priešakyje“, – apibendrino šiame sezone vieną įvartį į Klaipėdos „Atlanto“ vartus įmušęs žaidėjas.
2016 metų geriausio Lietuvoje žaidžiančio futbolininko laurus susižėrusio M.Kuklio vėlyvas šuolis aukštyn gal ir neturėtų stebinti, kadangi žalgirietis, lyginant su bendraamžiais, subrendo kiek vėliau. Saugas nepatekdavo į jaunimo rinktinių trenerių radarą, neskrajojo padebesiais ir, pasitelkdamas charakterio savybes, laikui bėgant tapo pranašesnis už kitus: „Kai žaidžiau „Šiauliuose“, jautėsi, kad nuo bendraamžių šiek tiek atsilieku. Gydytojai sakė, kad nuo bendraamžių atsilieku 2–3 metais, gal dėl to ir nepapuldavau į jaunimo rinktines, o iki 23–24 metų fizinės savybės neleisdavo būti lygiam su kitais žaidėjais. Tik užsispyrimas, noras ir kovingumas davė impulsą ir atvedė iki pat „Žalgirio“. Esu ne kartą sakęs, kad „Žalgiris“ yra pagrindinė stotelė, kuri man padėjo pasiekti futbolo aukštumas“.
