W.Regragui ilgą laiką primygtinai kalbėjo apie tai, kad užsienyje gimę žaidėjai galėtų būti nacionalinės rinktinės pagrindas ir turėti kur kas didesnį vaidmenį.
Dėl tokio požiūrio strategas neretai sulaukdavo kritikos tiek iš vietos futbolo sirgalių bei žurnalistų, tiek iš tarptautinės žiniasklaidos.
Tačiau atėjo 2022-ųjų žiema ir per kelias savaites viskas pasikeitė.
Tūkstančiai ekstazės apimtų futbolo sirgalių išėjo į gatves įvairiose šalyse ir tiesiog šventė. Tai buvo ir Maroko sostinė Rabatas, ir Kataro didžiausias miestas Doha.
Marokas tapo pirmąja arabų šalimi, kuri pasaulio čempionate pasiekė ketvirtfinalį.
W.Regragui tapo pirmuoju Afrikos treneriu, kuris išvedė savo komandą tarp aštuonių stipriausių planetos komandų.
Istorinėje baudinių serijoje jo auklėtiniai 3:0 paguldė aštuntfinalio favorite laikytą Ispaniją.
„Atlaso liūtai“, kaip vadinama Maroko rinktinė, sustoti neketina. Savaitgalį W.Regragui vyrų laukia dar viena Pirėnų pusiasalio atstovė – Portugalija.
Šiemetinė Maroko rinktinės sėkmė kelia dar didesnį įspūdį, žinant tai, kad, likus vos trims mėnesiams iki turnyro, ji nusprendė keisti trenerį.
Dabar tai yra žmogus, kurį žaidėjai po kiekvienų rungtynių mėto į orą.
Prancūzijoje gimęs W.Regragui pats praeityje žaidė Maroko futbolo rinktinėje. Rugpjūtį jis padėjo parašą ant Maroko futbolo federacijos pasiūlytos sutarties, kuri galios iki 2026-ųjų pasaulio čempionato pabaigos.
Šiame poste 46-erių treneris pakeitė Vahidą Halilhodžičių. Pastarasis specialistas buvo atleistas dėl „nesutarimų su federacija ir išsiskyrusių vizijų“.
Karališkosios Maroko futbolo federacijos prezidentas Fouzi Lekjaa savo sprendimą atleisti V.Halilhodžičių motyvavo daugybe konfliktų tarp trenerio ir žaidėjų.
Vadovaudamas komandai strategas iš jos buvo išbraukęs Abderrazaką Hamdallahą, Hakimą Ziyechą ir Noussairą Mazraoui.
W.Regragui žaidė gynėjo pozicijoje ir didžiąją karjeros dalį praleido Prancūzijos klubuose „Toulouse“, „Ajaccio“ ir „Grenoble“, bandė laimę Santandero „Racing“ Ispanijoje.
Į Grenoblį jis persikėlė 2009 m. vasarą iš vietinės Maroko „Moghreb Tétouan“ komandos.
Pabaigęs profesionalo karjerą, 2012-ųjų rugsėjį ėmėsi trenerio darbo ir dirbo asistentu Maroko nacionalinėje rinktinėje, trumpai treniravo Kataro „Al Duhail“ komandą. 2014 m. gavo vyriausiojo trenerio postą Maroko „Fath Union Sport“ klube.
2020 m. pradžioje abipusiu susitarimu šią komandą paliko. Praėjusių metų vasarą jis paskirtas vieno garsiausių Maroko klubų, Kasablankos „Wydad“, vyriausiuoju treneriu.
Praėjusią vasarą jis su „Wydad“ trečią kartą klubo istorijoje laimėjo Afrikos Čempionų lygą ir tapo tik antruoju Maroko treneriu, laimėjusiu šį trofėjų po Husseino Ammoutos (2017).
Sulaukęs pasiūlymo iš Maroko futbolo federacijos, naujasis treneris kaipmat ėmė gesinti laužus, kuriuos buvo užkūręs jo pirmtakas.
W.Regragui ne kartą ir ne du pažymėjo, kad norint būti konkurencingam tarptautinėje arenoje, Marokui privalu surinkti visus geriausius žaidėjus iš užsienio.
Tai šalyje kėlė nemažą šaršalą.
Ispanijoje gimęs Achrafas Hakimi, kuris antradienio rungtynėse įmušė lemiamą baudinį, yra vienas iš 14 užsienyje gimusių žaidėjų 26 narių komandoje.
Likus dienai iki rungtynių su Ispanija, Ispanijos dienraštis „La Vanguardia“ paskelbė reportažą pavadinimu „Ispanija prieš JT rinktinę“, kuriame buvo minimos skirtingos Maroko žaidėjų gimimo vietos.
Ispanijos leidinys šiuos žaidėjus apibūdino kaip „užsieniečius“, nors dauguma jų gimė marokiečių šeimose. Pranešime teigiama, kad žaidėjai pasirinko Maroką, o ne savo gimtąją šalį, ir tai internete sukėlė didžiulį marokiečių pasipiktinimą.
Atsakydami į tai, W.Regragui tiesiog pareiškė, jog jam visai „nerūpi, ką rašo Ispanijos žiniasklaida“.
„Neturiu jokio intereso kalbėti apie tai, ką parašė vienas ar kitas laikraštis. Esame marokiečiai ir puikiai žinome, ką mums reiškia turėti žalią pasaką“, – kalbėjo strategas.
Po pergalės treneris dar kartą stojo į užsienyje gimusių savo auklėtinių pusę.
„Šiandien parodėme, kad kiekvienas marokietis yra marokietis. Kai jis ateina į rinktinę, nori mirti dėl savo šalies ir atiduoda visas jėgas. Aš kaip treneris irgi gimiau Prancūzijoje, bet visada žinojau, kur ir su kuo yra mano širdis“, – po rungtynių kalbėjo W.Regragui.
Anot stratego, kiekviena šalis turi savo futbolo kultūrą. Jis patikino, jog džiaugiasi, kad pavyko sukurti laiminčią komandą iš žaidėjų, kurie išsibarstę po įvairias šalis – Vokietiją, Italiją, Ispaniją, Prancūziją, Nyderlandus ir Belgiją.
Maroko futbolo federacijos prezidentas F.Lekjaa taip pat trina rankomis. Dar visai neseniai jis visus savo pinigus statė ant labai rizikingo laukelio, bet sprendimas visiškai pasiteisino.
Puiki atmosfera rūbinėje, sugrąžinti H.Ziyechas ir N.Mazraoui bei istorinis žygis į pasaulio čempionato ketvirtfinalį.
Per labai trumpą laiką naujasis vedlys sugebėjo ne tik pažinti žaidėjus, parengti puikų žaidimo planą, bet ir rasti ypač gerą balansą tarp grandžių.
Marokas Katare praleido vos vieną įvartį ir tą mače su Kanada įsimušė į savo vartus.
Maroko sirgalių ambicijos ir pasitikėjimas savo komanda auga tarsi ant mielių.
Prieš mačą su ispanais, strategas tikino, kad susidomėjimas toks didelis, kad vien marokiečiai užpildytų bent du tokius stadionus.
Treneris žino, ką ir kaip sakyti. Jis puikiai valdo auditoriją ir supranta, kada yra tinkamiausias metas šliūkštelti žibalo į ugnį.
„Buvome išsikėlę tikslą ir norėjome išeiti iš grupės. Dabar kai tai padarėme ir įveikėme aštuntfinalį, reikia siekti dangaus. Neketiname sustoti, žinau, kad visiems būsime sunkiai įveikiama komanda. Kodėl nepasvajojus apie trofėjų?“ – klausia strategas.
