Ispaniškasis futbolas lietuviams – kol kas neįkandamas riešutas. Ne ypač malonius sentimentus mūsiškiams kelia ir pats Andalūzijos administracinis centras.
1993-iaisiais Sevilijoje pasaulio čempionato atrankos rungtynės su Ispanija Algimanto Liubinsko treniruotai komandai baigėsi penkių „sausų“ kamuolių išsiėmimu iš savų vartų.
Tiesa, pastarasis mačas vyko ne Ramono Sanchezo Pizjuano stadione, o „Estadio Benito Villamarín“ – už 4 km esančioje arenoje, kurioje namų rungtynes žaidžia kita Sevilijos ekipa ir mirtina „Sevilla“ priešė „Real Betis“.
Beje, „Real Betis“ žaliai baltų marškinėlių dizainas – kone identiškas žalgirietiškam, tad rungtynių išvakarėse į stadiono teritorijoje mindžikavusius pavienius „Žalgirio“ aistruolius vietiniai žvelgė ypač kreivai.
Su ispanų klubais Lietuvos komandas likimas suvedė pirmą sykį istorijoje ir iš karto mestelėjo ne kokį nors vidutinioką, o pačią tituluočiausią visų laikų Europos lygos komandą.
„Su tokiu varžovu susitinki tikrai ne kiekvieną dieną. Jau vien būti tokioje dėl futbolo pamišusioje šalyje bei žaisti puikiame stadione mums yra didelis laimėjimas. Žinoma, kai kuriems vaikinams tokia patirtis bus išvis pirmoji. Norėtųsi neperdegti ir pasirodyti kuo geriau. Varžovas – labai galingas, bet jo tikrai nebijome. Mėginsime žaisti savo žaidimą, kurti atakas“, – žadėjo vienas labiausiai patyrusių „Žalgirio“ futbolininkų Saulius Mikoliūnas.
„Žalgirio“ varžovų žaidimą analizuojantis Rokas Pranaitis pastebėjo, kad ruošti namų darbus prieš tokio kalibro varžovą netgi yra šiek tiek lengviau nei ruoštis A lygos kovoms, kur oponentai dažniausiai yra sunkiai prognozuojami. Bet kad ir kaip gerai išanalizuotum varžovų stipriąsias ir silpnąsias vietas, aikštėje dažniausiai viską lemia meistriškumas. O juo „Sevilla“ mūsiškius smarkiai lenkia.
„Tai yra labai pajėgi komanda ir jos pastarųjų metų titulai kalba patys už save. Vis dėlto, kaip ir kiekvienas varžovas, ši komanda turi silpnų vietų. Galbūt galėtume pasinaudoti klaidomis ir užklupti „Sevilla“ jų pačių atakų metų, kai naudoja aukštą presingą“, – svarstė „Žalgirio“ komandos analitikas.
Jis beveik neabejojo, kad varžovai šiame mače žais naujojo trenerio Pablo Machino ypač pamėgta 3-4-2-1 taktine schema. Ja andalūzai žaidė ir abiejuose Europos lygos antrojo atrankos etapo mačuose su Budapešto „Ujpešt“ (4:0 ir 3:1), ir savaitgalį vykusiame draugiškame mače su „Extremadura“ (2:1).
Bet nuspėti startinę Sevilijos ekipos vienuolikę, anot R.Pranaičio, yra gana sudėtinga. Pirmiausia dėl to, jog savaitgalį varžovų laukia kelionė į Maroką ir kova su „Barcelona“ dėl Ispanijos Supertaurės.
„Gali būti, kad kai kuriuos žaidėjus treneris nuspręs patausoti. Bet taip pat neabejoju, kad „Sevilla“ norėtų užsitikrinti ir ramų gyvenimą prieš atsakomąją dvikovą, tad kažin ar pagrindinius žaidėjus taupys. Bet varžovai turi didelį žaidėjų pasirinkimą, kiekvienoje pozicijoje yra po kelis lygiaverčius futbolininkus“, – pastebėjo R.Pranaitis.
Jam pritaria ir S.Mikoliūnas. Saugo teigimu, „Žalgiris“, nors ir nelinkęs užsimerkti prieš visus „Sevilla“ iškovotus titulus, vis dėlto varžovų tikrai nebijo.
„Jie mėgsta atakuoti labai didelėmis pajėgomis, tad mūsų uždavinys bus surasti laisvas zonas, per kurias galėtume kontratakuoti. Savo užduotis žinome, tereikia laikytis žaidimo plano“, – rungtynių išvakarėse ramiai kalbėjo 34-erių saugas.
Nors „Sevilla“ tik pradeda klubinį sezoną, o „Žalgiris“ jį jau yra įpusėjęs, S.Mikoliūnas nemano, kad tai bus koks nors Vilniaus komandos pranašumas.
„Jie yra tokio kalibro komanda, kad net ir šiame sezono etape gali demonstruoti patį geriausią futbolą. Trys Europos lygos trofėjai iš eilės kalba patys už save. Tai paties aukščiausio lygio varžovas. Neabejoju, kad dvikovai jie bus pasirengę labai gerai. Draugiški turnyrai, Europos lygos atrankos kovos – žaidybinės praktikos stygiaus varžovai tikrai nejaus“, – įsitikinęs vyriausias „Žalgirio“ žaidėjas.
Prie komandos vairo stojus Valdui Urbonui, S.Mikoliūno vaidmuo aikštėje gerokai išaugo. Futbolininkas neslepia, kad pastarasis karjeros etapas jį ypač džiugina.
„Jau ir prie Aurelijaus Skarbaliaus vis dažniau išeidavau į aikštę. Komandą pradėjus treniruoti V.Urbonui žaidžiu dar daugiau. Žinoma, tuo džiaugiuosi, juk kiekvienas futbolininkas nori rungtyniauti, o ne sėdėti ant suolo“, – šypsojosi labiausiai patyręs žalgirietis.
