„Žiauriai geri laikai buvo. Rungtynės „Aukštaitijos“ stadione prieš „Ekraną“ visada būdavo ypatingos. Smagu būdavo atvažiuoti į Panevėžį, pirmas dalykas, čia žiūrovai supranta futbolą, antras dalykas, jų visada prisirinkdavo, ta atmosfera „Aukštaitijos“ stadione visą laiką buvo gera. Ir ne tik ten, pamenu rungtynes prie „Ekrano“ gamyklos, erdvės nedaug, jausmas, lyg žaistum pilname stadione“, – prisimena dabartinis FKE vairininkas.
Strategas pasidalino mintimis apie darbus „Ekrane“, įspūdingą taurės akistatą ir vaikinų degančias akis bei netikėtai šiltą sutikimą „Aukštaitijos“ stadione.
– Visų pirma, sezono pirmasis mačas, taurės akistata su „Dainava“, ką pamatėte aikštėje, kas nustebino ir kokie buvo lūkesčiai prieš mačą?
– Pradžiai, nustebino ne vaizdas aikštėje, o tribūnose. Smagu buvo matyti tiek žmonių, jausti kilusį ažiotažą. Aikštėje tai jautėsi, sakyčiau, žaidėjai buvo netgi per stipriai užsivedę, reikėjo juos raminti, kad vaikinai neperdegtų.
Pajaučiau, kad šita komanda reikalinga Panevėžiui. Tas labai malonu. O ir tos pačios rungtynės pateisino žiūrovų lūkesčius, manau, niekas nenusivylė. Užmečiau akį į tribūnas, buvo atėjusių su senais „Ekrano“ marškinėliais, ant kurių – dar senas klubo logotipas. Neįtikėtina, tiems marškinėliams turbūt 20 metų ir daugiau. Pamenu, su tokiais žaisdavo Vaidotas Šlekys, Irmantas Stumbrys, Darius Butkus ir kiti. Vadinasi, futbolo sirgaliai to laukė.
Gaila, kad nepavyko laimėti baudinių serijos. Žinoma, kiekvienam sportininkui nemalonu pralaimėti, nesvarbu, kokiu būdu ir prieš ką tu nusileidi. Pasiekus baudinių seriją šansas buvo realus, ten jau buvo loterija. Viskas prieš akis.
Užmečiau akį į tribūnas, buvo atėjusių su senais „Ekrano“ marškinėliais, ant kurių – dar senas klubo logotipas. Neįtikėtina, tiems marškinėliams turbūt 20 metų ir daugiau.
– Dar grįžtant prie taurės rungtynių, ką kalbėjote rūbinėje prieš tą mačą su „Dainava“, ką akcentavote vaikinams prieš kovą su vienais I lygos favoritais?
– Labai mažai reikėjo ką sakyti, matėsi, kad vaikinai laukė šių rungtynių. Tiesiog patys norėjo žengti į aikštę ir žaisti. Susidėliojome savo rungtynių planą, žaidėme su vienais I lygos favoritais. Klaidų, klaidelių buvo ir visą laiką bus, jas reikia taisyti. Bet tame mače atrodėme neprastai, vietomis tikrai gerai.
Žinoma, visi matė, kad trūko fizinio pasiruošimo, bet didžiulis noras kompensavo jėgų stygių, kai kurie sužaidė, galima sakyti, tris kėlinius. Didelė padėka žaidėjams, kad jie atidavė visas jėgas. Turbūt atidavė daugiau, nei buvo galima tikėtis. Labai norėjosi padaryti dar didesnę šventę.
– Rezervas ant atsarginių suolo, kurio žiūrovai dar neišvydo, koks jis?
– Rezervas didelis, o šansų turės visi, nei vienas pagrindinės sudėties žaidėjas negali būti ramus dėl savo vietos startiniame vienuoliktuke. Kitą vertus mūsų tikslas aiškus, eksperimentams erdvė ribota. Bet visi turės šansą ir žais visi, priklausys nuo varžovų.
– Esate kaunietis, kaip atsidūrėte „Ekrane“? Kokios aplinkybės lėmė, kad stojote prie jaunos FKE komandos vairo?
– Pirmas pokalbis su klubo vadovais vyko dar žiemą, gal sausio mėnesį, dar nebuvo jokios kalbos apie „Ekraną“.
Man vadovų komandos vizija, pati komanda labai patiko, ilgai negalvojau, priėmiau pasiūlymą, o dabar kartelė iškelta dar aukščiau. Tikslas – po žingsniuką, po truputį prasibrauti A lygos link. O kad esu kaunietis „Ekrane“, tame nematau bėdos (šypsosi).
Man prieš stojant prie komandos vairo svarbiausia buvo vizija, sudėtis, kuri yra tikrai jauna, vienas, kitas vyresnis žaidėjas. Tai pats geriausias variantas. Dalis žaidėjų ragavę „Ekrano“ mokyklos, su tokiais labai lengva, jiems mažai ką reikia duoti, pagrindus turi, truputį juos nukreipti, kai ką priminti.
Tikslas – po žingsniuką, po truputį prasibrauti A lygos link.
– Kaip dirbsite su komanda, į kiekvieną treniruotę važinėjate, ar tik į rungtynes?
– Panevėžyje yra patikimas asistentas Mindaugas (Gardzijauskas). Šiaip matysime pagal situaciją. Laukia įtemptas rungtynių grafikas, nebus daug laiko treniruotėms. Žinoma, norėtųsi dažniau atvykti į Panevėžį, bet dar kartą pasikartosiu, labai lengva bendrauti su žaidėjais, kurie puikiai priima informaciją ir ją gerai įsisavina. Yra klaidų, bet tai natūralu.
– Kokie lūkesčiai iš šio sezono, ko tikitės iš žaidėjų, pačios komandos, sirgalių?
– Viliuosi, kad komanda padarys viską, kad pasiektume savo tikslus ir jų neužmirš aikštėje, treniruotėse. Žinoma, nereikia iš anksto kabintis medalių, o viską reikia įrodyti aikštėje. Praėjusį trečiadienį pamatėme, ką duoda žaidėjams fanai, žiūrovai ir jų palaikymas.
Iš sirgalių tikiuosi, jog dabar turėsime nuolat tokį užnugarį. Tai žaidėjams labai reikalinga, futbolininkui – didžiausia motyvacija. Juk prie tuščių tribūnų nesižaidžia futbolas. Jei ekipa į kiekvieną mačą eis su tokiu ryžtu, pasieksime savo tikslus.
– Kai kurie žaidėjai ragavę aukštesnio lygio, yra žaidusių A lygoje, bet vėliau jų karjera prigeso, pavyzdžiui, ne vienam žiūrovui aikštėje buvo staigmena vėl pamatyti Luką Narbutą. Jūsų manymu, ar tie žaidėjai dar gali grįžti į aukščiausio lygio futbolą?
– Sugrįžti turi visus šansus, jie turi potencialo. Aišku, treniruotumas nėra tas, bet meistriškumas niekur nedingęs. Tik tas meistriškumas kenčia dėl to, kad nėra jėgų.
Viskas yra pataisoma. Lubos? Nėra tokių, viskas priklauso nuo žaidėjų, ką ir ko jie nori pasiekti. Yra gerai, kad žaidžiame II lygoje, žaidėjams daugiau erdvės, laiko atsiskleisti, nes juos įmetus į aukštesnį lygį, iškart į kokią A lygą, jie ten daug šansų neturėtų. Jei II lygoje būtų tokie varžovai, kaip „Dainava“, progresas būtų žymiai greitesnis. Kol kas neįsivaizduoju II lygos komandų pajėgumo, žinoma, bus tokių, prieš kurias reikės maksimalių pastangų, svarbiausia, nesidairyti į varžovų sudėtis ir patiems žaisti visa jėga.
Žiūrovų neapgausi, jie visko mato, jie praėjusį trečiadienį įsitikino, kaip komanda gali žaisti, tad nesinori nuleisti kartelės žemyn. Svarbiausia aikštėje – kova, būna visko, gali ir pralaimėti kovodamas, bet jei žiūrovai po to ploja, vadinasi, jie vertina tavo pastangas, mato, kaip tu atiduodi jėgas.
