Su žurnalistu Rubenu Uria kalbėjęs L.Messi neslėpė, jog šiuo sunkiu laikotarpiu jį daug kas nuvylė.
Leo kalbėjo apie verkiančią šeimą, apie santykius su klubu, apie tai, kad nenorėjo eiti į teismą ir kovoti su „Barcelona“, kuri visada bus jo mylimiausia komanda.
700 milijonų – tokia išpirka numatyta argentiniečio kontrakte, kuris baigsis kitą vasarą. Tiesa, sutartyje buvo išlyga, kad už dyką klubą futbolininkas gali palikti iki birželio 10-sios, tačiau dėl koronaviruso sujauktas sezonas tuo metu dar vyko.
O vėliau J.M.Bartomeu jau baksnojo pirštu į šią datą sakydamas, jog už dyką L.Messi niekas nepaleis. Tad superžvaigždė dar metams lieka Barselonoje.
Pateikiame visą „Goal“ interviu su L.Messi:
– Leo, smagu čia su tavimi būti. Ačiū, kad mus priėmei. Žinau, kad paskutinės dienos tau buvo komplikuotos. Pirmas klausimas gan akivaizdus, tačiau daug kas apie jį galvoja. Kodėl užtruko tiek laiko, kad prabiltum viešai?
– Pirmiausia, nes pralaimėjimas Lisabonoje (Čempionų lygoje prieš „Bayern“ 2:8 – aut. past.) buvo labai sunkus. Žinojome, kad „Bayern“ yra labai geras varžovas, tačiau ne tai, kad taip baigsis mūsų turnyras ir užmesime tokį blogą įvaizdį miestui ir „Barcelona“ klubui. Buvo sunku, nenorėjau nieko daryti. Norėjau, kad praeitų laiko ir suprasčiau, kas įvyko.
– Kodėl pasakei klubui, kad gali išvykti?
– Pasakiau klubui, taip pat ir prezidentui, kad noriu išvykti. Sakiau jam tai visus metus. Jis manė, kad laikas atsitraukti. Galvojau, kad klubui reikia daugiau jaunų žaidėjų, naujų idėjų. Maniau, kad mano laikas „Barcelona“ komandoje yra baigtas.
Jaučiausi blogai, nes visada kartojau, kad noriu čia baigti savo karjerą. Tiesa tokia, kad tai buvo itin sunkūs metai. Kentėjau treniruotėse, rungtynėse, rūbinėje. Viskas tapo labai sudėtinga ir atėjo laikas, kada supratau, jog noriu naujų ambicijų. Norėjau patirti kažką naujo. Tai nenutiko dėl to pralaimėjimo Čempionų lygoje prieš „Bayern“, ne. Galvojau apie šį sprendimą ilgą laiką. Pasakiau prezidentui, o jis visada sakydavo, kad sezono pabaigoje galiu spręsti, ar noriu likti, ar išvažiuoti. Galiausiai jis nesilaikė savo žodžio.
– Ar per šį laikotarpį jauteisi vienišas?
– Ne... Nesijaučiau vienas. Ne vienas. Visada yra žmonių, kurie bus mano pusėje. To man užtenka, tai suteikia jėgų. Tačiau jaučiausi įžeistas dėl to, ką girdėjau iš žmonių, iš žurnalistų, tų, kurie kėlė klausimus dėl mano atsidavimo „Barcelona“ klubui. Buvo kalbami dalykai, kurių aš nenusipelniau. Tai man padėjo pamatyti tiesą žmonėse. Futbolo pasaulis labai sudėtingas, jame yra daug netikrų žmonių. Šie įvykiai man padėjo atskirti tuos netikrus žmones.
Kentėjau treniruotėse, rungtynėse, rūbinėje
Mane skaudino, kai buvo kvestionuojama mano meilė šiam klubui. Nesvarbu, lieku čia ar išvykstu, mano meilė „Barcai“ niekada nesikeis.
– Viskas buvo pasakyta: pinigų faktorius, draugai. Visada bus dalykų, apie kuriuos žmonės kalbės. Ar tai labiausiai skaudino po beveik 20 metų, kuriuos atidavei gindamas šios komandos spalvas?
– Viskas po truputį: ir draugai, ir tai, kad esą man svarbiausia pinigai... Daug dalykų skaudino. Visada kėliau klubą prieš bet ką kitą. Turėjau galimybių palikti „Barcą“ daug kartų. Pinigai? Kiekvienais metais galėjau išvykti ir uždirbti daugiau nei čia. Visada sakiau, kad čia mano namai, kad man išvykti bus itin sunku. Taip jaučiausi visada, taip jaučiuosi ir dabar.
Nuspręsti, kad kažkur kitur bus geriau nei čia – tai buvo sudėtinga. Jaučiau, kad man reikia pokyčių, naujų tikslų, naujų dalykų.
– Galiausiai, yra sunku atiduoti 20 metų vienam klubui. Tai visas gyvenimas, šeima, miestas... O tai gali sverti daug, kai yra priimamas sprendimas. Tačiau tu vis dar „Barcelona“ komandoje.
– Žinoma, man buvo sunku nuspręsti. Tai neatėjo po rungtynių su „Bayern“. Tai susidėjo iš daug nutikusių dalykų. Visad sakiau, kad noriu karjerą baigti čia, kad noriu čia likti. Tačiau aš taip pat norėjau ir laiminčio projekto, laimėti titulus su šiuo klubu, tęsti „Barcelona“ legendą titulų prasme.
Tiesa tokia, kad nebuvo jokio projekto ar kažko tokio jau ilgą laiką. Jie bandė kažką derinti ir kamšė skyles laikui bėgant. Kaip jau sakiau, visada galvojau apie savo šeimos ir klubo gerovę. Kai pranešiau norą išvykti savo žmonai ir vaikams, tai buvo didžiulė drama. Visa šeima verkė, mano vaikai nenorėjo išvykti iš Barselonos, nenorėjo keisti mokyklų, palikti savo draugų.
Aš žiūrėjau tolyn ir norėjau varžytis aukščiausiame lygyje, laimėti titulus, žaisti Čempionų lygoje. Tai viskas, ką norėjau daryti pastaraisiais metais: varžytis ir bandyti laimėti. Taip, tu gali laimėti, gali pralaimėti, nes žaidimas sunkus, tačiau kautis privalai. Kautis, kad nenutiktų kaip Romoje, Liverpulyje, Lisabonoje...
Visa tai vedė link sprendimo. Kaip sakiau, aš maniau ir buvau tikras, kad galėsiu išvykti nevaržomai, prezidentas visada sakė, kad sezono pabaigoje galiu priimti sprendimą.
Dabar jie kabinasi už fakto, kad nepranešiau to iki birželio 10-sios, tačiau tuo metu mes dar žaidėme „La Liga“ turnyre viduryje viso šito baisaus koronaviruso – ligos, kuri sujaukė sezoną.
Dėl to ir liksiu klube, nes prezidentas pasakė, kad vienintelis kelias išvykti yra 700 milijonų eurų išpirka, o tai nėra įmanoma.
Kitas kelias buvo eiti į teismą. Aš niekada neičiau į teismą prieš „Barcelona“ klubą, nes tai yra klubas, kurį myliu, kuris man suteikė viską nuo tada, kai čia atvykau, tai mano gyvenimo klubas, aš susikūriau gyvenimą Barselonoje. „Barca“ man davė viską ir aš jai daviau viską iš savęs. Žinau, kad man niekada nešautų mintis eiti į teismą ir kovoti su „Barca“.
– Ar dėl to labiausiai ir skaudėjo paskutiniu metu: faktas, jog yra žmonių, kurie galvoja, kad galėtum nuskriausti klubą, nors demonstravai ilgus metus, jog esi geriausias futbolininkas komandos istorijoje?
– Dėl to buvo labai skaudu, nes dalykai viešinami apie mane, o svarbiausia, kad jie nėra tiesa. Arba tai, kad žmonės galvojo, jog galėčiau eiti į teismą prieš „Barcą“ tam, kad pasiekčiau naudos sau. Niekada to nedaryčiau. Kartoju, norėjau išvažiuoti ir tai buvo mano teisė, nes kontrakte numatyta, jog galiu būti paleidžiamas. Nebuvo taip, kad sakyčiau „išvykstu ir viskas“. Norėjau išvykti ir tai man labai brangiai kainavo. Norėjau tai padaryti, nes galvojau, kad paskutinius savo futbolo metus turėčiau praleisti būdamas laimingas. Pastaruoju metu neradau jokio džiaugsmo šiame klube.
Aš niekada neičiau į teismą prieš „Barcelona“ klubą, nes tai yra klubas, kurį myliu
– Tai juk labai svarbu – būti laimingam. Esi laimėtojas iš prigimties, esi komandoje, kuri turi kovoti dėl titulų, galima laimėti ar pralaimėti, tačiau pastaraisiais sezonais „Barca“ nesikovė Europoje. Dabar tu toliau žaisi čia, tačiau juk kažkas turėtų būti kitaip, tiesa? Turiu omenyje sportinę pusę.
– Aš liksiu čia ir mano požiūris nesikeis. Atiduosiu visą save. Visada noriu laimėti, man labai nepatinka pralaimėjimai. Visada noriu visko, kas geriausia klubui, rūbinei, man pačiam. Aš jau sakiau, kad mums nebuvo duodama palaikymo laimėti Čempionų lygą. Tiesą sakant, dabar nežinau, kaip kas bus. Yra naujas treneris, naujos idėjos. Tai gerai, tačiau turime matyti, kaip reaguos komanda ir ar tai padės kautis aukščiausiame lygyje. Galiu pasakyti, kad aš lieku ir toliau atiduosiu viską šiai komandai.
– Apie daug ką jau pakalbėjai, tačiau vis tiek bus žmonių, kurie peržiūrės šį interviu ir klaus, „kodėl nepaklausei to“ ar „kodėl nepaklausei ano“. Bet kitas mano klausimas yra apie tai, ko manęs klausė daug žmonių pastaruoju metu. Kokia buvo pirmoji mintis, kai pranešei, kad nori išvykti ir kai atsirado žmonių, kurie ėmė sakyti, jog „Barca“ tau neberūpi?
– Jaučiau didžiulį skausmą dėl to, kad mano atsidavimu buvo abejojama. Po visko, ką mes iškentėme pastaraisiais metais ir dėl to, koks aš esu dėkingas šiam klubui. Myliu „Barcą“ ir tikrai nerasiu geresnės vietos niekur kitur.
Prezidentas pasakė, kad vienintelis kelias išvykti yra 700 milijonų eurų išpirka, o tai nėra įmanoma
Tačiau aš turiu teisę nuspręsti, jei kontraktas ir prezidentas tai leidžia. Norėjau ieškoti naujų tikslų ir naujų iššūkių. Ir kitą dieną galėjau grįžti, nes čia turiu viską. Mano sūnus, mano šeima, jie čia užaugo ir yra iš čia. Nieko nėra blogo, kai nori išvykti. Man to reikėjo, klubui to reikėjo, tai būtų į naudą visiems.
– Šeima yra itin svarbi visų gyvenime. Jūsų tėčiui tai buvo sunkus laikas, taip pat žmonai, vaikams. Ko jie tavęs klausė? Ką jie tau sakė?
– Visas šis laikas mums visiems buvo sunkus. Buvau įsitikinęs dėl to, ko norėjau. Pasakiau, ko jaučiau, kad noriu. Mano žmona, nors ir su didžiuliu skausmu, suprato ir mane palaikė.
– Tačiau labai svarbus žmogus šeimoje yra Mateo (5-rių sūnus – aut. past.).
– Taip, tačiau jis dar nesupranta, ką reiškia kažkur išsikraustyti ir kurti gyvenimą kurį laiką kitur. Thiago (8-rių sūnus – aut. past.) – taip, jis supranta, jis matė žiūrėjo televiziją, vaikštinėjo aplink ir klausinėjo. Aš nenorėjau, kad jis žinotų kažką apie galimą išsikraustymą, apie naują mokyklą, naujus draugus. Jis verkė ir sakė: „Nevažiuokime“. Kartojau jam, tai buvo sunku, tačiau suprantama. Tai nutiko man, man reikėjo priimti labai sunkų sprendimą.
– Būtų sunku bet kam. 20 metų yra itin ilgas laiko tarpas. Pats atvykai į Barseloną, kai buvai savo vaikų amžiaus. Dėl to tai tampa sunku. Yra du esminiai dalykai, kuriuos žmonės norėtų sužinoti. Pirma, tu lieki ir toliau vesi komandą į priekį. Ar turi žinutę komandos sirgaliams, kurie žiūri šį interviu? Galbūt turi optimistinę žinutę dėl ateities?
– Kaip visada, stengsiuosi iš visų jėgų. Mes padarysime viską, ką galime, kad kautumėmės dėl savo tikslų. Tikiuosi, kad galėsiu atsiduoti ir kažką duoti žmonėms, kurie išgyvena sunkius laikus. Kalbėjau apie sunkų man metą šiais metais, tačiau tai yra niekas, palyginus su tuo, ką išgyveno žmonės dėl koronaviruso. Žmonės prarado savo artimuosius, prarado daug svarbių jiems dalykų.
Tikiuosi, kad galėsiu dedikuoti pergales visiems šiems žmonėms, kurie mus palaiko. Tikiu, kad išgyvensime tai kartą ir visiems laikams bei grįšime į normalybę.
– Leo, paskutinis klausimas, kurį norėtų užduoti daug žmonių, ypač „Barcos“ sirgaliai. Tai apie biurofaksą (tai oficialus raštas, kurį gavėjas privalo pasirašyti. Taip siuntėjas teisiškai gali įrodyti, jog laiško turinys yra pažįstamas gavėjui – aut. past.). Kodėl nusprendei taip elgtis, ką tuo norėjai parodyti, kokia buvo tavo pozicija?
– Biurofaksas buvo daugiau teisinis įrankis kažkuria prasme. Visus metus kartojau prezidentui, kad noriu išvykti, kad atėjo laikas ieškoti naujų tikslų ir naujų krypčių karjeroje. Jis visada kartojo, kad „pakalbėsime“, „ne dabar“, „taip ar anaip“, tačiau nieko... Prezidentas net užuominos nedavė, kai kažką man sakydavo.
Biurofakso siuntimas buvo oficialus ėjimas ir pareiškimas, kad noriu išvykti. Ir kad esu laisvas, neliksiu čia dar vienerius likusius metus. To nedariau, kad sukurčiau betvarkę ar pakenkčiau klubui, tačiau tam, kad oficialiai praneščiau savo sprendimą.
Jis visada kartojo, kad „pakalbėsime“, „ne dabar“, „ taip ar anaip“, tačiau nieko...
– Tad manai, kad, jei ne biurofaksas, galbūt viskas būtų pamiršta ir niekas būtų tavęs nesiklausęs?
– Tikriausiai. Jei nebūčiau jo nusiuntęs, viskas būtų tiesiog praėję, lyg nieko nebūtų nutikę. Tiesiog turiu dar metus sutartyje ir turiu likti. Jie sako, kad nepranešiau iki birželio 10-sios, bet kartoju, kad tuo metu mes dar žaidėme visuose turnyruose ir tai nebuvo tinkamas metas.
Tačiau atmetus tai, prezidentas visad sakydavo, kad „kai sezonas pasibaigs, tu spręsi, ar lieki“. Jis niekad nenustatydavo datos, todėl nusiuntėme ir oficialiai išreiškėme poziciją, kurios prezidentas nepriėmė. Tačiau mes nekovojome, nes nenoriu kovoti prieš savo klubą.
