Pramintas „Dievo ranka“ dėl įvarčio, kurį pelnė į Anglijos vartus per 1986 metų pasaulio čempionato ketvirtfinalį, Diego Maradona pakerėjo futbolo gerbėjus du dešimtmečius trukusia karjera ir užburiančiu žaidimo stiliumi, būdingu tik jam vienam.
Nors jo reputacija buvo sutepta žalingais įpročiais ir prastu etapu treniruojant Argentinos rinktinę, D.Maradona liks visiems laikams idealu dėl futbolo pamišusioje Argentinoje kaip „Pibe de Oro“ – „auksinis berniukas“.
Numeris 10, žymėjęs jo marškinėlius, tapo jo sinonimu, nors tokiu numeriu žaidė ir Pele – Brazilijos legenda, su kuriuo D.Maradona dažnai buvo lyginamas kaip geriausias visų laikų futbolininkas.
„Mano mama mano, kad aš esu geriausias. O aš buvau auginamas taip, kad visad klausyčiau ir tikėčiau, ką mama sako", – yra sakęs D.Maradona.
Ryškus, greitas ir visiškai nenuspėjamas D.Maradona buvo puolimo genijus, galėjęs žongliruoti kamuoliu persimesdamas jį nuo vienos kojos ant kitos prieš pasileisdamas į ataką.
Pakrypdamas ir keisdamas svorio centrą, jis yra išmaudęs begalę varžovų, ir dažnai mušė įvarčius kairiąja koja – galingiausiu savo ginklu.
„Viską, ką sugalvodavo galva, jis įvykdydavo savo koja“, – sakė Salvatore Bagni, žaidęs su D.Maradona Italijos klube „Napoli“.
Sustorėjusi liemens linija sulėtino D.Maradonos greitį vėliau jo karjeroje, kaip ir 1991 metų dopingo skandalas, per kurį jis pirmą kartą pripažino turintis bėdų dėl kokaino. Jis baigė karjerą 1997 metais, būdamas 37-erių.
Per plauką išvengęs mirties ir atgaivintas ligoninėje 2000-aisiais, vėliau vėl 2004-aisiais dėl širdies problemų, jis vis kaltino kokainą, o paskui tikino, kad įveikė potraukį narkotikams. Kaip pats buvo pareiškęs, kokainas buvo „kiečiausias mano varžovas“.
Tačiau daugiau sveikatos bėdų kilo, nepaisant skrandžio operacijos 2005 metais, po kurios jo svoris buvo sumenkęs. Bet 2007 metais D.Maradona vėl pateko į ligoninę dėl ūmaus hepatito, o gydytojai tvirtino, kad dėl to kaltas jo besaikis gėrimas ir valgymas.
D.Maradona netikėtai grįžo į Argentinos rinktinę, kai 2008 metais buvo patvirtintas nacionalinės komandos treneriu.
Bet po nesėkmės ketvirtfinalyje per 2010 metų pasaulio čempionatą Pietų Afrikoje jis buvo nuverstas ir turėjo pasirinkti kitą trenerio kelią. Tąkart pasuko į Jungtinių Arabų Emyratų klubą „Al Wasl“.
Garsiuoju įvarčiu atkeršijo anglams
D.Madarona buvo penktasis vaikas tarp aštuonių šeimoje, gyvenusioje varganame ir purviname Buenos Airių rajone, iš kokių dulkinų aikščių užaugo ne viena Argentinos futbolo žvaigždė.
Nė vienas jų nepasiekė D.Maradonos šlovės. 2001 metais FIFA paskelbė D.Maradoną vienu iš dviejų geriausių futbolininkų per futbolo istoriją, kartu su Pele.
„Maradona mus įkvėpė, – sakė Argentinos puolėjas Carlosas Tevezas, aiškinęs savo tautiečių amžiną susižavėjimą D.Maradona per 2006 metų pasaulio čempionatą Vokietijoje. – Jis mūsų stabas, jis yra stabas žmonėms.“
D.Maradona skynė titulus namie ir svetur, pradėjęs žaisti ankstyvaisiais 1980-aisiais „Argentinos Juniors“ ir „Boca Juniors“ komandose, prieš iškeliaudamas į Ispanijos ir Italijos klubus.
Karališkasis pripažinimas atėjo 1986 metų pasaulio futbolo čempionate, kai būdamas Argentinos rinktinės kapitonas nuvedė komandą į pergalę 3:2 prieš Vakarų Vokietiją finale ir 2:1 į Anglijos vartus garsiuoju įvarčiu paženklintame ketvirtfinalyje.
Nepaisant Anglijos vartininko Peterio Shiltono protestų, teisėjas įskaitė D.Maradonos įvartį, kurį vėliau šis pripažino smūgiavęs ranka tyčia, „truputį išdykaudamas“.
Bet D.Maradonos negalima kaltinti sukčiavimu ilgai. Tose rungtynėse po kelių minučių jis lyg aukščiausio lygio spektaklyje apėjo su kamuoliu keturis varžovus nuo aikštės vidurio ir nuginklavo P.Shiltoną įvarčiu, kurį FIFA vėliau paskelbė gražiausiu per pasaulio čempionato istoriją.
Daug argentiniečių tą pergalę prieš anglus regėjo tarsi revanšą už šalies pralaimėjimą britams per 1982 metų karą dėl Folklando (Malvinų) salų, kurias argentiniečiai iki šiol vadina „Las Malvinas“.
„Taip mes susigrąžinome „Las Malvinas“, – rašė D.Maradona savo 2000 metais išleistoje biografijoje „Aš esu Diego“. – Tai buvo daugiau nei siekis laimėti rungtynes. Mes sakėme, kad mačas neturi nieko bendra su karu, bet žinojome, kad argentiniečiai ten žuvo, jie skerdė juos lyg paukščius. Tai buvo mūsų revanšas. Tai buvo daugiau nei rungtynės: mes gynėme savo vėliavą.“
Stebino visus dar būdamas vaikas
Aukso titulas buvo teisybės išsipildymas D.Maradonai, kuris vėliau „didžiausia tragedija“ buvo paskelbęs 1978 metų momentą, kai buvo atkabintas iš Argentinos rinktinės prieš pat pasaulio čempionatą (pirmąjį, kurį Argentina laimėjo, žaisdama savo šalyje), nes buvo per jaunas – vos 17 metų.
D.Maradona sakė, kad futbolo kamuolys jam buvo duotas, kai tik jis išmoko bėgioti.
„Buvau 3 metų ir miegojau apsikabinęs tą kamuolį“, – pasakojo jis.
Būdamas 10-ies D.Maradona jau mėgavosi šlove dėl savo pasirodymų per profesionalų rungtynių pertrauką, stebinęs žiūrovų minias sugebėjimais išlaikyti kamuolį nenuleidžiant ant žemės, o išlaikant koja, krūtine, galva. Jis debiutavo „Argentinos Juniors“ jaunimo komandoje ir vedė keturiolikmečių komandą per 136 nepralaimėtų rungtynių seriją.
„Matyti, kaip jis žaidžia, buvo tikra palaima, lyg stebėtum tikrą žvaigždyną“, – sakė buvęs komandos draugas Carlosas Beltranas.
D.Maradona žaidė nuo 1976 iki 1981 metų pirmojo diviziono klube „Argentinos Juniors“, o tada persikėlė į „Boca Juniors“ vieneriems metams, prieš iškeliaudamas į „Barcelona“ už tuomet rekordinę išpirką – 8 mln. dolerių.
1984 metais „Barcelona“ jį pardavė „Napoli“ klubui.
Jis atsipirko greitai, kone vienas nuvedęs komandą į 1987 metų Italijos pirmenybių titulą – pirmąjį Neapolio klubui per 60 metų.
Karjeros pabaigą temdė narkotikai
Po pralaimėjimo 1990 metų pasaulio futbolo čempionato finale su Argentinos rinktine Vakarų Vokietijai, D.Maradona persikėlė į Ispanijos klubą „Sevilla“, bet karjera jau balansavo ant ribos. Jis sužaidė penkis mačus Argentinos klube „Newell's Old Boys“ 1994 metais, prieš sugrįždamas į „Boca Juniors“ 1995–1997 m. – savo paskutinį ir širdžiai artimiausią klubą.
Narkotikų problemos temdė jo paskutiniuosius karjeros futbole metus.
D.Maradona suklupo per dopingo testą 1991 metais ir buvo diskvalifikuotas 15 mėnesių, pripažinęs ilgametį potraukį kokainui. Jis vėl susimovė per dopingo testą ir buvo išmestas iš pasaulio čempionato 1994 metais JAV.
Baigęs karjerą D.Maradona vis lankydavosi „Boca Juniors“ rungtynėse, įnirtingai palaikydamas komandą tribūnoje, taip pat dalyvavo pasauliniuose labdaros, sporto ir parodų renginiuose. Bet jis greitai priaugo svorio, jam akivaizdžiai buvo sunku kvėpuoti per tuos draugiškus mačus, kai dar pasirodydavo aikštėje.
2000 metai buvo tie, kuriuos gydytojai pavadino jo prisilietimu prie mirties, kuomet jis buvo paguldytas į Urugvajaus kurorto ligoninę dėl širdies. Gydytojai sakė, kad ji plakė mažiau nei puse savo pajėgumo. Kraujo ir šlapimo mėginiuose buvo rasta kokaino.
Tapo draugu su Fideliu Castro
Kitas greitosios pagalbos iškvietimas įvyko 2004 metais, vėl dėl narkotikų, o rugsėjį D.Maradona iškeliavo į Kubą gydytis nuo priklausomybių. Havanoje jį lankė artimas draugas Kubos prezidentas Fidelis Castro.
Kuboje D.Maradona daug žaidė golfą ir rūkė cigarus. Jis aukštino Castro ir Argentinoje gimusį revoliucionierių Che Guevarą, kovojusį su Castro per Kubos revoliuciją, ir net pasidarė tatuiruotę su Che Guevaros atvaizdu ant dešinės rankos.
D.Maradona teigė išsilaisvinęs iš narkotikų ir atvertęs naują gyvenimo puslapį.
2005 metais Kolumbijoje po operacijos dėl gastrito jis atsikratė beveik 50 kilogramų, o paskui pasirodė per Argentinos televizijos pokalbių šou. „Naktis su 10-uoju“ pavadintame šou D.Maradona yra mušinėjęs kamuolį su Pele, kalbinęs boksininką Mike'ą Tysoną ir Holivudo garsenybes, taip pat įrašęs pokalbį su Fideliu Castro Kuboje.
Baigęs karjerą D.Maradona tapo labiau atviras bendravimui. Jis pasikalbėdavo su buvusiais treneriais, žaidėjais, tarp jų ir Pele, taip pat popiežiumi. Jis prisidėjo prie kairiųjų protestų traukinio prieš 2005 metų tarptautinį renginį, kai užstojo Venesuelos prezidentą Hugo Chavezą ir pasmerkė JAV prezidentą George'ą W.Bushą.
D.Maradonos statusas kėlė abejonių ir visus nustebino sprendimas jam patikėti Argentinos rinktinės vairą po Alfio Basile pasitraukimo.
Nors D.Maradona laimėjo tris mačus, dėl jo taktikos, žaidėjų pasirinkimo ir dėmesio detalėms kilo daug klausimų, ypač po pralaimėjimo 1:6 Bolivijai per pasaulio čempionato atrankos varžybas, kai Argentina patyrė pralaimėjimą didžiausiu skirtumu.
Vis dėlto D.Maradonos stiprybė futbole slypėjo kitur.
Victoras Hugo, Argentinos populiariausias futbolo komentatorius, teigė, kad D.Maradona bus atsimenamas dėl jaudinančio žaidimo stiliaus, kurio niekas nepakartojo.
„Jis buvo vienas didžiausių mano laikų artistų. Kaip iškiliausi muzikos ar dailės meistrai, jis nepaisė mūsų intelekto ir praturtino žmogaus dvasią, – sakė C.H.Moralesas. – Niekas manęs nedžiugino labiau ir nepalikdavo tokios pagarbios baimės kaip Diego.“
