„Jei kiekvienas Lietuvos futbolui atneštume po kruopelytę, susidarytų kalnas“, – teigia 1994 m. geriausias Lietuvos futbolininkas Aurelijus Skarbalius, dabartinis Danijos pirmosios lygos „Viborg“ klubo vyriausiasis treneris.
Balandį šis specialistas viešėjo Lietuvoje, čia susitiko su jį pakvietusiais Utenos „Utenio“ klubo atstovais.
A.Skarbalius pradeda rengti projektą, padėsiantį Lietuvos treneriams dirbti moderniau. Jis ketina sudaryti programą, pagal kurią specialistai galėtų treniruoti vaikus, per seminarus Lietuvoje pasidalyti Danijoje įgyta patirtimi.
41-erių A.Skarbalius yra žaidęs Kauno „Bangos“, Vilniaus „Žalgirio“, Kauno „Inkaro“, Kopenhagos „Brondby“, „Herfolge“ komandose. Trenerio karjerą lietuvis pradėjo 2006 metais. Treniravo „Herfolge“, „Koge“, „Brondby“, „Haslev“ ir „Viborg“ ekipas. Lietuvos rinktinėje jis yra žaidęs 65 rungtynes.
Nors A.Skarbalius Lietuvoje pasirodo nedažnai, jis atidžiai stebi futbolo įvykius gimtinėje. Pro jo akis nepraslydo ir konfliktas tarp jaunųjų šalies rinktinės futbolininkų Luko Spalvio bei Donato Kazlausko ir ilgamečio Lietuvos rinktinės gerbėjo dizainerio Aleksandro Pogrebnojaus.
Priminsime, kad po triuškinamo (0:4) mūsų šalies rinktinės pralaimėjimo Anglijoje Lietuvos komandos žaidimą viešai kritikavusį dizainerį puolėjas L.Spalvis socialiniame tinkle „Facebook“ pavadino „visišku durneliu“, o saugas D.Kazlauskas – „klounu“.
– Kodėl nusprendėte bendradarbiauti būtent su „Utenio“ klubu? – paklausėme A.Skarbaliaus.
– „Utenis“ nori, kad su vaikais būtų dirbama moderniai ir kryptingai. Visada norėjau prisidėti prie panašios iniciatyvos, todėl, tikiuosi, galėsiu parengti savo programą, kurią treneriai galės įgyvendinti per vaikų ir jaunimo treniruotes. Patirtimi dalijuosi ir su pagrindine „Utenio“ komanda.
– Ar pakaks tam laiko? Juk gyvenate ne Lietuvoje ir dirbate intensyvų klubo komandos vyriausiojo trenerio darbą.
– Tiesiog pamenu tą paskutinį lašą – Lietuvos rinktinės mačą Anglijoje, kuris buvo mano pastarasis susitikimas su Lietuvos futbolu. Buvo galima vėl į viską spjauti, bet pagalvojau: jeigu yra kliūtis, reikia ją įveikti. Mūsų futbolas yra baloje, iš kurios reikia išsikapstyti, o ne sakyti, kad iš jos neįmanoma išbristi. Ir pamaniau, kad turiu tą bridimą pradėti. Nors ir mažais žingsneliais. O laiko visada trūksta. Bet yra dalykų, prie kurių negali neprisidėti. O ar tai yra geras sprendimas, pamatysime po dešimties metų. Tada galėsiu ramiai žiūrėti į veidrodį, nekaltindamas savęs, kad nepabandžiau ko nors pakeisti.
– Ką labiausiai reikėtų keisti Lietuvos futbole?
– Viską. Pradedant pačiu futbolininko paruošimu. Ką mes gero turėjome – buvo tęsinys sovietinio produkto, paruošto pagal kryptingą, sistemingą sovietinio futbolininko paruošimo būdą. Paskutinis toks geras produktas buvo Deividas Šemberas. Vėlesni mūsų lietuviški futbolo produktai daug mažesnio meistriškumo. Tada kyla klausimas: kas kaltas, kad neparuošiame aukštos klasės futbolininkų?
Pirmiausia Vytautas Dirmeikis, kuris keliolika metų laikėsi LFF vadovo kėdės ir neleido nieko daryti kitiems. Kai vis dėl to jį pašalinti pavyko, pasikartojo situacija iš vieno animacinio filmuko: „Drakonas žuvo, tegyvuoja Drakonas.“ Negaliu pasakyti, kad naujoji valdžia norėjo ko nors bloga. Bet pripažinkime, kad tokiu atveju jie arba dirbo neteisinga kryptimi, arba net neturėjo krypties, nes šiandienos rezultatas yra neigiamas. Mes neturime žaidėjų, galinčių mąstyti, valdyti kamuolį mažoje erdvėje, žaisti labai greitai.
Visi treneriai, kurie sovietų laikais užaugino intelektualų futbolą SSRS čempionate žaidusią „Žalgirio“ komandą, nebetreniruoja. Todėl dabar dirbantiems vaikų treneriams bandysime atvežti vakarietišką patirtį ir parodyti, kaip galima išauginti gerą futbolininką.
– Kaip vertintumėte tą konfliktą tarp dizainerio Aleksandro Pogrebnojaus ir jaunųjų Lietuvos rinktinės futbolininkų Luko Spalvio ir Donato Kazlausko?
– Jeigu futbolininkai taip elgtųsi Anglijoje ar net Danijoje, jie ir žaisti negalėtų. Tektų burnotis su kiekvienu, juk ten po kiekvienų rungtynių gaunama kritikos. Nes tai yra futbolo gyvenimo dalis. Juk žmonės, kurie domisi futbolu, visada manys, kad jie futbolą išmano geriau negu treneriai ar futbolininkai. Futbolas ir yra patrauklus tuo, kad kiekvienas čia gali reikšti nuomonę ir kritikuoti.
Šioje situacijoje įžvelgiu tiesiog bejėgiškumą, kuris pasireiškia kaltų ieškojimu, pirštų badymais į kitą. Bet ir žaidėjai, ir gerbėjai neturėtų pamiršti, kad tie pirštai rodo ir atgal į juos. Futbolininkams, negalintiems priimti žiūrovų kritikos, vertėtų pagalvoti, ar teisingai jie pasirinko savo darbą. O žiūrovams į futbolininkus ir trenerius siūlau žiūrėti kaip į savo vaikus. Jeigu po kiekvienos klaidos daužysite jiems per užpakalį, sakysite: jūs blogi, kvaili, kokius juos užauginsite? Mes dažnai kaltiname visus, kad mūsų futbolas yra toks nustekentas. Bet kažkodėl nesiimame jo atgaivinti. Geriau kiekvienas atneškime futbolui po kruopelytę. Ir visi supilsime jam aukštą kalną. Aš savo kruopelytę Lietuvos futbolui ir bandysiu atnešti.
– Ką šiuo metu dirbate Danijoje?
– Treniruoju „Viborg“ klubą. Jis buvo aukščiausioje lygoje, bet iškritome ir dabar žaidžiame pirmojoje. Klubas turėjo ekonominių problemų, bet dabar po truputį lipa į viršų. Ir ekonomiškai, ir sportiškai. Ir labai norime sugrįžti į aukščiausiąją lygą. Man toks požiūris labai tinka, tad aš tame klube ir darbuojuosi.
– Šeima gyvena su jumis ar liko gyventi Danijos sostinėje?
– Žmona, 13 m. dukra ir 12-metis sūnus gyvena prie Kopenhagos. Stengiuosi pas juos važinėti, kiek įmanoma. Sūnus savo malonumui lanko treniruotes futbolo mokykloje.
Beje, iš sūnaus labai gerai matau, kaip dirba danai. Žinoma, jų bazės – kur kas geresnės nei mūsų. Bet kai augau aš, Vilniuje buvo vienintelė bazė mūsų treniruotėms – atsarginė „Žalgirio“ stadiono aikštė. Dabar juk yra maniežas, kuriame gali sportuoti žiemą.
Lietuvoje sakoma, kad treneriai uždirba mažai. O kas jus verčia dirbti treneriais? Danijoje 30 klubų turi trenerius profesionalus, dirbančius su 19-mečiais ir jaunimo iki 21 m. komandomis. O gal penki stipriausi klubai turi profesionalius trenerius, treniruojančius dar jaunesnius futbolininkus.
Kiti vaikų treneriai yra mėgėjai: tėvai, mamos. Bet prieš 14 m. į Daniją grįžo daug metų užsienyje dirbęs Mortenas Olsenas. Jis ir kitas jo kartos futbolininkas Michaelis Laudrupas sukūrė vaikų treniravimo programą, kurios ėmė laikytis visa Danija. Ir per tą laiką Danijos futbolo stilius pasikeitė. O mūsų treneriams, kurie gauna pinigus už savo darbą, būtina ieškoti naujų žinių, naujovių, judėti į priekį. Ir neverkti, kad mažai moka. Reikia keisti jų požiūrį.
