Lietuvos futbole retai pasitaiko, kad legionieriai grįžta į žaisti į tą pačią komandą po daugelio metų, tačiau J.Kendyšas tapo reta išimtimi.
Kai šeštadienį jis išbėgo į aikštę šalies čempionato rungtynėse Panevėžyje, po paskutinės jo dvikovos vilkint „Žalgirio“ marškinėlius buvo praėjusios 2689 dienos arba daugiau nei 88 mėnesiai.
Nors J.Kendyšas „Žalgiriui“ atstovavo tik sezoną, jis buvo nepamirštamas – Vilniuje futbolininkas iškovojo pirmuosius trofėjus.
„Iš tų laikų išliko trys ryškiausi prisiminimai. Pirmas, kai Šiauliuose laimėjome taurės finale prieš Klaipėdos „Atlantą“. Man tai buvo ypatinga akimirka, nes tai buvo mano pirmas iškovotas trofėjus karjeroje. Antras, kai pirmą kartą dalyvavau Čempionų lygos atrankoje. Mes tada žaidėme prieš „Malmo“. Neužmirštamos emocijos ir pojūčiai, jog tai visiškai kito lygio futbolas. Trečias, kai pirmą kartą tapau čempionu. Tada laimėjome Klaipėdoje prieš „Atlantą“ ir užsitikrinome čempionų titulą“, – pasakojo J.Kendyšas.
Puikus sezonas Lietuvos sostinėje baltarusiui tapo tramplinu karjeroje – 2016 metais jis grįžo į tėvynę atstovauti Barysavo BATE klubui, kuris prieš tai du sezonus žaidė Čempionų lygos grupių etape. Nors patekti į šį turnyrą pačiam nepavyko, J.Kendyšas pildė trofėjų lentyną: šešis sezonus iš eilės iškovojo auksą Baltarusijos ir Moldovos čempionatuose, o su Tiraspolio „Šerif“ žaidė Europos lygos grupių turnyre.
Trofėjų nepavyko iškovoti tik pernai FC „Riga“ gretose. Šių metų pradžioje J.Kendyšo ir Latvijos klubo keliai išsiskyrė.
„Nuo tada, kai išėjau iš komandos, visada palaikiau ryšį su „Žalgiriu“. Nuo 2018 m. vėl pradėjom mąstyti apie mano grįžimą, jei atsirastų tokia galimybė. Paskutinius 4–5 metus apie tai pasikalbėdavome. Planavau pasibaigus kontraktui su „Riga“ prie „Žalgirio“ prisijungti vasarą, tačiau tai nutiko puse metų anksčiau, – atviravo J. Kendyšas – Su Vilma Venslovaitiene bendraujame labai atvirai, aš ja tiek pasitikiu, kad mes tiesiogine prasme susitarėme per minutę. Pasiteiravau, kokios būtų mano sąlygos „Žalgiryje“. Vilma įvardijo visas sąlygas. Aš patvirtinau, jog neturiu jokių klausimų, jog man viskas tinka. Komfortiškai jaučiuosi šiame mieste, šioje komandoje, lyg būčiau namuose.“
Susitarimas su „Žalgiriu“ buvo tik pirmas žingsnis – J.Kendyšui dar reikėjo praeiti biurokratines procedūras siekiant gauti leidimą gyvenimui ir darbui Lietuvoje. Dėl Baltarusijos valstybės dalyvavimo Rusijos kare prieš Ukrainą baltarusių piliečiams siekiant įsitvirtinti mūsų šalyje atsirado papildomų barjerų.
Argumentų savo naudai futbolininkas turėjo ne vieną – jis gimtojoje šalyje yra sulaukęs nemalonės dėl savo ankstesnių pasisakymų prieš režimo represijas, o pernai pats tiesiogiai prisidėjo prie paramos ukrainiečiams. Nepaisant to, procedūros dėl tokių leidimų įprastai užtrunka ne savaitėmis, o mėnesiais. Tad, kol laukė atsakymo iš atsakingų Lietuvos institucijų, J.Kendyšas negalėjo būti registruotas ir kelias savaites tik treniravosi.
„Šitas laikotarpis buvo pakankamai sudėtingas ir ne tik dėl to, kad tik treniravausi, bet ir dėl to, kad nebuvau tikras, ar apskritai galėsiu žaisti. Aišku, suvokiau, jog klubo direktorė įdės visas pastangas, kad gaučiau leidimą. Tiesiog tęsiau darbus negalvodamas, jog kažkas nepavyks. Treniravausi tarsi pilnai būčiau komandoje ir laukiau sprendimo“, – kalbėjo J.Kendyšas.
Praėjusios savaitės pabaigoje jis sulaukė žalios šviesos ir jau šeštadienį su komanda keliavo į rungtynes Panevėžyje, kur pasirodė startinėje „Žalgirio“ sudėtyje.
„Žinoma, buvau kažkiek nustebęs, nes gavau leidimą žaisti tik dieną prieš rungtynes. Pirmose rungtynėse buvo sunku pademonstruoti kokybę, nes mano paskutinės žaistos rungtynės buvo Turkijoje prieš du mėnesius. Per tiek laiko žaidybinė praktika išblėsta, nes paskutiniu metu tik treniravausi. Reikės laiko, bet grįšiu toks, koks galiu būti“, – patikino žaidėjas.
Papildomas iššūkis jam buvo trenerio skirta užduotis – rungtyniauti atakos smaigalyje. „Iš vienos pusės galima sakyti, kad žaidžiant puolime man nepavyko, nes mes nepelnėme įvarčio. Tačiau nekritau veidu į purvą ir manau, kad kaip pirmą kartą pasirodžiau neblogai. Dar dirbame ir tikiu, kad ateityje viskas bus kokybiškiau“, – vertino J.Kendyšas.
Jis teigė labiausiai įpratęs yra žaisti aikštės viduryje, kur žaidė ir „Žalgiryje“ 2015 metais: „Pozicijoje aikštės viduryje, prieš gynėjus, jaučiuosi ramiau, sprendimus priimu intuityviai. Bet kitose komandose, dirbant su kitais treneriais, buvau statomas ir į kitas pozicijas – nuo šešto iki aštunto ir dešimto numerio.“
2019 metų sezone J.Kendyšui pavyko įmušus 13 įvarčių tapti rezultatyviausiu žaidėju Moldovos čempionate: „Moldovoje taip pat žaidžiau aikštės viduryje, tačiau atėjo treneris, kuris davė man daugiau laisvės. Nežiūrint į atraminio saugo poziciją pradėjau mušti daug įvarčių. Žaidžiau pagal savo matymą. Negalvojau apie įvarčius, tiesiog dažnai tiesiog būdavau laiku ir vietoje, sekėsi realizuoti savas progas. Apie mano žaidimą puolime šį kartą geriau atsakytų treneris, bet manau, kad jis matė tame potencialą, perspektyvą treniruočių metu.“
Grįžus į Vilnių teko ir adaptuotis prie naujo „Žalgirio“ – komandoje pasikeitė visi žaidėjai. J.Kendyšas 2016–ųjų pradžioje prieš išvykstant tik prasilenkė su Sauliumi Mikoliūnu, kuris tuomet papildė ekipą. Tuomet Vilniuje įsitvirtinti bandė 24 metų žaidėjas, o šį kartą atvyko patyręs, gausybę titulų iškovojęs 32 metų futbolininkas.
„Kas iš karto dabar krito į akis yra tai jog komanda yra ženkliau atjaunėjusi. Tada buvo daugiau vyresnių, dauguma maždaug 28–30 metų. Dabar yra skirtingo amžiaus, bet daugiau jaunų, pradedant nuo 17 metų. Yra keli vyresni žaidėjai, – kalbėjo J.Kendyšas. – Ar jaučiuosi galintis perduoti savo patirtį? Taip, manau, jog tai bus reikalinga. Mačiau daug skirtingo futbolo, kažką laimėjau, įgijau įvairios patirties. Net, kai laukiau leidimo žaisti, stengiausi jauniems žaidėjams duoti patarimų. Pamenu, kaip man juos duodavo tokie žaidėjai kaip Šemberas, Šernas, Lukša, galima vardinti daug kitų. Net mažos detalės man padėjo tobulėti. Turiu ką patarti jaunesniems, bet turiu ir pats ko ir iš jų pasimokyti, kai ką jie daro geriau už mane.“
Paklaustas, kokių tikslų ir svajonių dar turi, J.Kendyšas atsakė: „Visos mano karjeros metu yra tam tikras tikslų sąrašas. Liko tik viena didelė svajonė – tai Čempionų lygos grupių etapas. Taip pat, žinoma, turime apginti iškovotus titulus – čempionų vardus, taurę. Individualių tikslų neturiu, nes man aukščiau yra komanda. Pagrindinis prioritetas yra Čempionų lyga, niekada ten nedalyvavau, bet visada norėjau tai patirti.“
