Antrą savaitę pasaulio čempionato krumpliaračiai sukasi visu pajėgumu. Lygiai taip pat visu pajėgumu orą pučia ir stadionuose įrengti kondicionieriai.
Šiomis dienomis popietėmis saulė virš Dohos termometro stulpelį kilsteli iki 30 laipsnių. Kai vietos laiku 22 val. prasideda vakarinės dienos rungtynės, stadionuose nebūna ir dvidešimties laipsnių.
Sirgaliai priversti gūžčioti pečiais – retas kuris į rungtynes atvyksta įsimetęs megztinį ar bliuzoną. Temperatūros skirtumas bene labiausiai jaučiasi šiauriniame čempionato taške Chauro „Al Bayt“ stadione.
Organizatoriai baksnoja pirštu į metų kalendorių, kuris aiškiai signalizuoja, jog šiuo metu yra žiema ir tokiu būdu tarsi siunčia pasauliui nebylią žinią – jūs netikėjote, tačiau galėjome šį pasaulio čempionatą surengti ir vasarą, kaip buvo žadėta iš pat pradžių.
Kaip ir žadėjo prieš dvylika metų, Dohos universiteto mokslininkai sukūrė technologiją, kaip tai reikėtų padaryti – šalia čempionato stadionų stovi didžiuliai rezervuarai, kuriuose naktimis laikomas vėsus vanduo, kuris yra aukštųjų technologijų oro kondicionavimo sistemos dalis.
Rungtynių metu iš jų ilgiausiais vamzdžiais kondicionieriai siunčia ledinius gūsius į tribūnas. Kiekviename stadione apačioje tribūnų įrengti purkštukai, jų viršuje – milžiniškos ventiliacijos angos.
Sureguliuoti oro srautus nėra lengva, nes kiekvienas stadionas yra išskirtinis – tiek savo architektūra, tiek „sugėrimo“ ypatybėmis.
Namų darbai kruopščiai atlikti dar prieš įrengiant ir paleidžiant vėdinimo sistemą – visi stadionai buvo statomi atsižvelgiant į saulės kryptį, kad būtų užtikrintas maksimalus natūralus pavėsis tiek aikštėje, tiek tribūnose. Stadionų fasadų spalvos parinktos taip, kad sugertų kuo mažiau tiesioginių saulės spindulių.
Akivaizdu, kad atvėsinti stadionus Katarui nėra problema. Lygiai taip pat akivaizdu, jog šeimininkai girdi sirgalių ir dalyvių nusiskundimus bei po truputį bando temperatūrą sureguliuoti. Kartais pavyksta, kartais ne, bet ne sykį teko įsitikinti, kad kai kuriuose stadionuose, kuriuose pirmenybių pradžioje buvo „šalta“, dabar jau pučia kur kas komfortiškesnis vėjelis.
„Turim nusipirkę bilietus į aštuonias čempionato rungtynes ir per pirmąsias rungtynes 974 stadione, kur mūsų komanda žaidė su Lenkija, tikrai buvo vėsu. Į kitas rungtynes „Al Thumama“ stadione jau atsinešėme kur kas šiltesnių rūbų, tačiau jų taip ir neprireikė. Sunku žinoti, kaip bus. Dabar šilčiau net Meksikoje“, – mintimis apie stadionų ypatumus su 15min žurnalistu dalijosi eilėje prie užkandžių Lusailo stadione laukęs gerbėjas iš Gvadalacharos.
Ir vis dėlto jis pripažino, kad bendrai organizaciniais sugebėjimais Kataras demonstruoja aukščiausią klasę.
„Sirgaliams čia tikrai patogu. Metro sistema veikia puikiai, tad juo gali pasiekti bet kurią vietą ar stadioną. Matyti, kad išleista daug pinigų“, – kalbėjo aistruolis.
Tačiau yra ir kita medalio pusė – kur kas sunkiau šeimininkams ištesėti pažadą, jog tai bus pirmasis neutralus anglies dioksido atžvilgiu čempionatas.
Rengėjų svaičiojimus ekspertai pradėjo triuškinti, vos tik šie pasklido viešojoje erdvėje. Pirmenybės Katare galėtų būti neutralios anglies dioksido atžvilgiu tik tuo atveju, jei pamiršime, kiek dioksido susidarė ruošiant Katarą šiai futbolo šventei.
Jei čempionatas būtų paliktas vasarą, įgyvendinti aplinkosaugos kriterijus būtų buvę dar sudėtingiau, nes oro kondicionieriams stadionuose ir aplink juos būtų tekę suktis kelis kartus greičiau.
Galiausiai FIFA įsitikino, jog visos šalies kondicionieriais Kataras nepadengs, tad pirmenybes sutiko perkelti į žiemą, beprecedentiškai sustabdydama šalių klubinius čempionatus, tačiau išvengdama tūkstančių saulės smūgių ir taupydama gamtos resursus.
Pernai FIFA parengė ataskaitą, kurioje teigiama, kad per turnyrą bus pagaminta 3,6 mln. tonų anglies dioksido. Tai daugiau nei kai kurios šalys išmeta per metus ir 1,5 mln. tonų daugiau nei susidarė 2018-ųjų pirmenybėse Rusijoje.
Organizatoriai pabrėžia turnyro kompaktiškumą, pagal kurį sirgaliai, žaidėjai ir pareigūnai atskrenda į vieną miestą ir apsistoja vienoje vietoje. Didžiausias atstumas tarp stadionų – 75 km, o penkias arenas iš aštuonių jungia Dohos metro.
Jie atkreipia dėmesį į akivaizdžiai ekologiškus pirkinius: Kataro valdžios institucijos nupirko 800 naujų elektrinių autobusų, buvo pasodinta 16 tūkst. medžių ir beveik 700 tūkst. medelynuose užaugintų krūmų. Taip pat pastatyta nauja 800 megavatų galios saulės elektrinė.
Kataras ir FIFA teigia, kad didžiausias išmetamųjų teršalų šaltinis yra kelionės – daugiausia kilometrų, nuskristų iš užsienio. Tai sudaro 52 proc. viso kiekio. 25 proc. priskiriami stadionų ir treniruočių aikštelių statybai bei jų eksploatavimui. Viešbučių ir kitų apgyvendinimo įstaigų, įskaitant kruizinius laivus, kuriuos Kataras pasamdė kaip plaukiojančius viešbučius, eksploatavimas penkias savaites sudaro 20 proc.
Visgi čia yra tik žiūrėjimas į savo kiemą ir sąmoningas nematymas to, kas yra už tvoros. Akivaizdu, jog labai didelė sirgalių dalis yra apsistojusi kaimyninėse šalyse, kaip kad Jungtiniai Arabų Emyratai, iš kurių į Dohą kiekvieną dieną kursuoja daugybė lėktuvų.
Kritikai pažymi, kad trumpieji skrydžiai, dažnai apibrėžiami kaip trumpesnės nei 500 kilometrų kelionės, labiau teršia aplinką nei ilgieji skrydžiai, nes pakilimui ir nusileidimui sunaudojamas didelis kiekis degalų.
Kataras šyla sparčiau nei bet kuri kita vieta planetoje, nes pusiasalis yra apsuptas perkaitusių jūrų viename karščiausių pasaulio kampelių. Palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu, vidutinė temperatūra jau yra pakilusi 2° C. Galima tik priminti, kad pagal Paryžiaus klimato susitarimą stengiamasi, jog temperatūros augimas pasaulyje neviršytų 1,5° C, nes priešingu atveju klimato kaitos sukeltų procesų nebūtų įmanoma kontroliuoti.
Maža to, Kataras yra viena sausiausių planetos šalių, per metus vidutiniškai iškrenta mažiau nei 10 cm kritulių. Šalyje nėra nei ežerų, nei upių. Ji turi gėlinti didžiąją dalį geriamojo vandens, o tam reikia labai daug energijos.
Čempionato metu Katarui kasdien reikia mažiausiai 10 tūkst. litrų vandens kiekvienai stadiono aikštei.
Mokslininkai prognozuoja, kad iki 2070 m. Persijos įlankos karščio bangos viršys žmogaus tolerancijos ribas. Kai ore daug drėgmės, mūsų organizmo gebėjimas reguliuoti temperatūrą ir atvėsti prakaituojant yra apsunkinamas. Kvėpuojame vis greičiau, nes darosi vis karščiau, širdis vis daugiau kraujo pumpuoja į galūnes, mažiau – į vidaus organus ir smegenis. Nedrėkinamas kūnas perkaista – tokiais atvejais išsekimas nuo karščio arba šilumos smūgis gali būti mirtinas.
Oro kokybė Katare taip pat yra problema. Persijos įlanka jau dabar yra dulkėta dėl smėlio. Pridėjus didėjantį eismą ir pramonės išmetamąsias dujas, didėjančią dirvožemio eroziją ir nesibaigiančių statybų keliamą triukšmą, oro kokybė tampa vis prastesnė.
2018 m. Pasaulio bankas Katarą pavadino didžiausiu planetoje CO2 teršėju, tenkančiu vienam gyventojui. Vietiniai labai pasipiktino šiuo „apdovanojimu“, tvirtindami, kad į sumas įskaičiuoti didžiuliai suskystintų gamtinių dujų, eksportuojamų į viso pasaulio šalis, kiekiai. Ar ne prasmingiau būtų, klausia jie, išmetamųjų teršalų kiekį priskirti jas naudojančioms valstybėms?
Kataras vis dar gamina daug šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Iš dalies problema yra ta, kad Kataras neima iš vietos gyventojų mokesčio už elektrą ar vandenį – tai viena iš piliečiams teikiamų lengvatų (migrantai turi mokėti). Todėl abiejų išteklių suvartojimas yra milžiniškas. Persijos įlankos namų ūkiai pagal energijos suvartojimą atrodo kaip skandinavų. 70 proc. visos elektros energijos Persijos įlankoje sunaudojama oro kondicionieriams. Valstybinės statybos taisyklės yra silpnos, todėl daugybė namų ir biurų yra energetiškai neefektyvūs. Vakarų įlankoje stūkso stikliniai dangoraižiai, į kuriuos visą dieną šviečia saulė – be milžiniško kiekio oro kondicionierių čia padaryti gyvenamųjų patalpų nebūtų įmanoma.
Daugelis įmonių, norėdamos vasaros mėnesiais išlaikyti įprasto gyvenimo įspūdį, kondicionuoja lauko patalpas. Pavyzdžiui, visai šalia pagrindinės čempionato arenos Lusaile esančio ypač ištaigingo bulvaro kavinėse ir restoranuose įrengti pramoninio dydžio įrenginiai, kad valgytojai galėtų vėsiai pavalgyti po atviru dangumi. Lygiai tas pats – ir Dohos pagrindinėse parduotuvėse bei geresnėse maitinimo įstaigose.
Ir visgi reikia pripažinti, jog disponuodama beribiu biudžetu Kataro valdžia ieško variantų.
Naujasis Mšeirebo kvartalas – taškas, kuriame vieninteliame susikerta visos trys miesto metro linijos, buvo suprojektuotas taip, kad būtų kuo efektyviau naudojama energija: jame įrengtos saulės baterijos, saulę blokuojantys stoglangiai, o gatvės nukreiptos į šiaurę, taip išnaudojant vyraujantį vėją.
Tačiau lygiai taip pat – tai yra dar labai jauna šalis. Nors tarp vietos gyventojų vis labiau didėja nerimas dėl gyvenimo kokybės, tuo pačiu į aplinkosaugos skaudulius žiūrima pro pirštus.
Didžiuliai baltos ir juodos spalvų „Land Cruiser“, kuriais važiuoja vienas, daugiausiai du asmenys Dohos gatvėmis – geriausias to atspindys...
