82 metų Pele gyvybė užgeso San Paulo ligoninėje ketvirtadienį, bet Brazilijos futbolo dievą mačiusiems žmonėms jis niekada nemirs.
Jaunesniems futbolo sirgaliams negali nedaryti įspūdžio jo svarbiausi rodikliai (767 įvarčiai per 831 rungtynes) bei titulai (trys pasaulio čempiono titulai).
Vyresni niekada nepamirš jo žaidimo, padėjusio pamilti futbolą, nesvarbu, kur žaistum – Brazilijoje ar Lietuvoje.
„Išėjo didžiausias futbolo žmogus, koks tik gali būti, – sakė legendinis Lietuvos futbolininkas Arminas Narbekovas. – Gaila, kad kiek daugiau nei per metus iškeliauja du tokie: Diego Maradona ir Pele.
Juk jie ir iškėlė šią sporto šaką į aukštumas.“
Marškinėliai tarsi stebuklas
Pele ir D.Maradona buvo išrinkti dviem geriausiais praėjusio šimtmečio žaidėjais, kai FIFA rengė tokius rinkimus 2000 metais – tada už argentinietį daugiau balsavo sirgaliai, o Pele pelnė daugiausiai balsų per futbolo specialistų balsavimą.
Lietuvos geriausiu praėjusio amžiaus 50-mečio futbolininku išrinktas A.Narbekovas gerai pamena, ką jaunystėje jam ir bendraamžiams reiškė Pele.
„Aš dar žaidžiau Panevėžio sporto internato komandoje, kai kažkas atnešė parodyti Pele marškinėlius, – prisiminė A.Narbekovas, paskui tapęs Vilniaus „Žalgirio“ atakų lyderiu ir Seulo olimpiniu čempionu. – Mums tai buvo stebuklas. Didelis ar mažas, senas ar jaunas, visi žinojo Pele vardą, jis buvo visiems žinomas, nes mokėjo futbolą paversti teatru.
Jis mėgavosi savo darbu. Žaidė taip gerai ir laisvai, džiaugėsi savo profesija, o taip džiugino ir kitus.
Jis pakėlė visą futbolo lygį, nors žaidė beveik visą karjerą Brazilijoje. Manau, Pele būtų pritapęs visur. Tokio kalibro žaidėjų mažai, tik Maradona, o šiais laikais gal tik Lionelis Messi ir Cristiano Ronaldo panašaus statuso.“
Savo vardo vaikų futbolo akademijai pastaraisiais metais vadovaujantis A.Narbekovas būdamas žaidėju vilkėdavo 10-uoju numeriu pažymėta apranga. Taip buvo neatsitiktinai.
„Dabar vaikai vilki Ronaldo ar Messi marškinėlius, o man Nr.10 visada reiškė Pele“, – pabrėžė legendinis žalgirietis.
Nuotrauka su Pele Monake
A.Narbekovui nebuvo tekę prasilenkti su Pele futbolo užkulisiuose, bet tokia proga nusišypsojo ilgamečiam sporto komentatoriui Tautvydui Meškoniui.
1991 metais jis pradėjo darbuotis LRT, visuomeniniai transliuotojai gavo pakvietimą į sporto filmų festivalį Monake, o T.Meškonis vyko pristatyti kolegės kurto filmo apie galiūnų varžybas.
„Vyko šventinė vakarienė, Pele buvo vienas garbės svečių, – apie susitikimą su Pele pasakojo T.Meškonis. – Baigėsi vakarienė, aš priėjau ir paprašiau autografo. Šalia stovėjo princo Alberto fotografas, kuris mus įamžino, iš jo kitą dieną voke ir gavau kelias nuotraukas su Pele.
Mano nuopelnų nėra. Neėmiau tada interviu, nes eilė prie Pele buvo išsirikiavusi ilga, mes vykome ir be pinigų, ir be filmavimo technikos. Nežinau, ar esu vienintelis lietuvis, turintis nuotrauką su Pele, bet man tai atsitiktinai.“
Populiarumo aukštumos
T.Meškonis buvo per mažas, kad matytų, kaip Pele žaidė 1956–1974 metais, bet futbolo komentatorius gerai pamena populiarų filmą apie Brazilijos futbolo legendą.
„Žmonės eidavo kartais net po kelis kartus per dieną jo žiūrėti. Aš ir pats kelis kartus ėjau, – sakė T.Meškonis. – Žmonės dažnai klausinėja, kuris buvo geresnis – Diego Maradona ar Pele, Messi ar Pele, bet manau, kad negalima lyginti, skiriasi laikmečiai, žaidėjų fiziškumas. Aišku, Pele buvo išskirtinis dėl savo kamuolio valdymo technikos, gebėjimų suklaidinti 5 ar 6 varžovus, o, anot kai kurių legendų, kartais ir 8.“
Pele iškilo tuo metu, kai dar tik kūrėsi reklaminės kampanijos, dar nebuvo plačių transliacijų galimybių, nekalbant apie internetą ir socialinius tinklus.
Bet savo talentu jis tapo toks įtakingas, kad vėliau susitiko su dviem popiežiais, jam ranką spaudė per šimtą įvairių valstybių vadovų.
Pele sveikinosi ir dovanojo jiems savo magišką šypseną, tarsi kviesdamas švęsti gyvenimą ir meilę, o ne karą.
Pele nebuvo toks įdomus ir kontroversiškas kaip D.Maradona ar Muhammadas Ali, jo lemtis nebuvo tokia tragiška kaip tėvynainio Garrinchos, bet populiarumas išliko gyvas iki šiol.
„Ir anksčiau buvo didžių čempionų lengvojoje atletikoje, bokse ar kitose sporto šakose, bet jų beveik niekas nepamena, apie juos mažai kalba. Paties Pele žaidimo irgi dauguma žmonių nematė, nes jis žaidė „Santos“ ir Niujorko klubuose. Kitaip nei Messi ir Mbappe, kuriuos mes galime žiūrėti nuo ryto iki vakaro.
Bet Pele vis tiek nenusileidžia jiems populiarumu, tai daug reiškia, nes jis iškilo į tokį lygį be reklamos, viešųjų ryšių“, – kalbėjo T.Meškonis.
Aikštėje tiesiog karaliavo
Benjaminas Zelkevičius matė Pele nuo pat jo pirmojo pasaulio čempionato, kai 17-metis brazilas pasirodė 1958 metais Švedijoje.
„Pats tuo metu būdamas futbolininkas, bandžiau įsivaizduoti, ką jis galėjo jausti 17-os patekęs tarp tokių Brazilijos rinktinės žvaigždžių, kaip Garrincha, kuris tuo metu dar buvo populiaresnis. Toje komandoje žaidė Vava, Niltonas Santosas, Gilmaras, Mario Zagallo, su kuriuo vėliau susipažinau, – pasakojo buvęs Vilniaus „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės treneris. – Garrincha žvaigždė sužibo trumpai, galbūt ir todėl, kad jis buvo per geras ir kiti žmonės patraukė jį į savo draugijas. Skaitydamas knygas apie Pele ir Garrincha susidariau įspūdį, kad Pele buvo rimtesnis.
O turėdamas tokius talentingus komandos draugus galėjo iškart sklandžiai pradėti savo įspūdingą karjerą.“
Išlikti ant žemės turint superžvaigždės statusą dėl futbolo pamišusioje šalyje tikriausiai nebuvo paprasta, – mąstė B.Zelkevičius, pats per karjerą vykęs su Lietuvos rinktine į Braziliją, o per kelionę įsitikinęs, kad vietiniai į savo rinktinės žaidėjus žvelgia it į dievus: „Visi jų futbolininkai kaip stabai. Jie tarsi užburdavo žmones. Įsivaizduoju, kaip sunku turėjo būti Pele.“
Anot B.Zelkevičiaus, brazilai tuo metu žaidė ateities futbolą, dažnai naudodami keturis puolėjus, tarp kurių vienas iš dviejų atakos smaigalyje būdavo ypatingą talentą padėti tašką įvarčiu turėjęs Pele.
Vėliau B.Zelkevičius jau pats savo akimis stadione matė Diego Maradoną 1986 metų pasaulio čempionate Meksikoje („mačiau, kaip Maradona pelnė įvartį ranka į anglų vartus, iš mūsų vietos stadione tai iškart buvo matyti, tik teisėjas buvo nelabai vykęs“), o dabar įdėmiai stebėjo planetos pirmenybes Katare, kur po 36 metų pertraukos triumfavo Argentina.
Tad puikią atmintį turinčiam 78 metų treneriui įdomu lyginti ryškiausias turnyrų žvaigždes:
„Messi sužaidė labai gerą čempionatą, bet jis turėjo konkurentų: galbūt jei būtų laimėję prancūzai, sakytume, kad Mbappe šis turnyras buvo geresnis.
Maradona irgi buvo ryškus lyderis. Jis ateidavo pasiimti kamuolio aikštėje giliau ir taip pelnė savo garsųjį įvartį, kai apėjo penkis anglų žaidėjus. Maradona buvo kresnas, minkštas, kamuolys į jį nukrisdavo tarsi į tešlą. Talentas, kokiu negali tapti, tik gimti.
Bet tokio kaip Pele nebuvo ir nebus. Nes kai jis žaisdavo, negalėjai sakyti, kad kažkas jam prilygsta. Jis neturėjo minusų. Karaliavo baudos aikštelėje, nors nebuvo labai aukštas, galingas fiziškai, įvarčius pelnydavo labai lengvai, kaip tikras karalius.
Pele žaidė arčiau vartų, kur kamuolys randa geresnį žaidėją. Pele turėjo intuiciją, kurios irgi neišmoksi, ji ateina arba ne. Todėl jis taip ir gebėdavo pasirinkti aikštės vietą, jautė, kada atsidengti ir išnaudoti galimybę.
Pele nedriblingavo kaip Messi, bet buvo karalius, kuris galėdavo iššokti baudos aikštelėje puse kūno aukščiau visų ir ten dominuoti. Geriausias pavyzdys, kai pasaulio čempionato Švedijoje finale jis pašoko ore, nuleido kamuolį krūtine sau ant kojos ir pelnė įvartį, o brazilai sudaužė švedus 5:2.
Pele mušė daug įvarčių, jais gebėjo puošti futbolą, todėl žmonės ir pamilo šį žaidimą. Jis buvo ir liks futbolo karalius.“
