„Tokie pasiūlymai treneriams iš Lietuvos nesimėto, tai nelabai buvo apie ką galvoti. Kas žino, gal tokios galimybės, tai sau pasakiau: kodėl gi nepabandžius? Man svarbu buvo sužinoti artimųjų nuomonę, o gavus jų malonę, abejonių neliko“, – iš Indijos pasakojo P.Ragauskas.
– Pauliau, ar tai pirmas K.Vicunos pasiūlymas tau?
– Po trenerio išvykimo iš tuometinio „Trakų“ klubo su juo net neteko bendrauti, todėl tas pasiūlymas buvo pakankamai netikėtas. Vienas mano draugas su Kibu norėjo pabendrauti tam tikrais klausimais, tad parašiau jam. Po trumpo pokalbio jis užsiminė, kad norėtų mane matyti dirbantį kartu su juo Indijoje.
– Jau spėjai suprasti, kokia tai šalis?
– Šalis beprotiškai didelė ir įdomi. Aišku, pirmas įspūdis, vos išlipus iš lėktuvo – karštis ir drėgmė. Gatvėse labai daug vargingai gyvenančių žmonių, vidury gatvės gali pamatyti miegantį šunį ar vaikščiojančią karvę ir tai niekam nesudaro problemų. Visi gyvūnus apvažiuoja, niekas jų nevaiko ir juo labiau neskriaudžia. Indai labai mėgsta aštrų maistą, todėl stengiuosi jį darytis pats (šypsosi). Taip elgiuosi ir dėl higienos sumetimų, nes kavinėse ar restoranuose, švelniai tariant, tvarka ne superinė.
– O kaip su futbolu ten?
– Kol kas dar neaišku, kiek komandų dalyvaus, nėra aiškaus tvarkaraščio, tai kažkiek primena A lygą (juokiasi). Praėjusiais metais lygoje buvo vienuolika komandų, šiais metais turėtų būti arba tiek pat, arba dešimt... niekas tiksliai nežino.
Kiekvienoje komandoje vienu metu aikštėje gali rungtyniauti penki legionieriai, o pirmaujančios komandos yra užregistravusios mažiausiai po šešis užsieniečius, kurie visa galva yra geresni nei vietiniai. Dar buvo jauno žaidėjo taisyklė, bet kol kas neaišku, ar ši taisyklė galios ir šiemet (šypsosi).
Pats čempionatas gana trumpas, nes komandos po kartą sužaidžia namie, išvykoje ir tuo viskas baigta. Naujas sezonas startuos lapkričio viduryje, o baigsis balandžio pabaigoje.
– Ar labai didelis skirtumas tarp fizinio rengimo trenerio darbo Lietuvoje ir Indijoje?
– Vienas skirtumas tas, kad čia jaučiamas didesnis žmonių susidomėjimas futbolu. Natūralu, kad dėl to jaučiamas spaudimas, o tavo darbas vertinamas žiūrovų. Lietuvoje, deja, to beveik nėra.
Galbūt, kažkiek įtakos turės religijų skirtumai, nes Indijoje yra tam tikros šventės, kurios koreguos treniruočių ir rungtynių planus. Daugiau skirtumų kaip ir nėra – tai, ką dariau „Riteriuose“, tą darau ir čia.
Tiesa, vienas minusas yra. Treniruočių aikštėje neturime apšvietimo, tad esam priversti treniruotis labai anksti, kol nėra itin karšta. Šiuo metu aštuntą ryto termometro stulpelis pakyla iki 25 laipsnių šilumos.
Karšta, bet dar pakeliama (šypsosi).
– Ko tikiesi iš šio karjeros etapo?
– Džiaugiuosi dirbdamas vienoje seniausių futbolo komandų pasaulyje. Kiek galėdamas stengsiuosi panaudoti savo žinias, kad šis klubas nebūtų paskutinis, kuriame dirbu (juokiasi). Žinoma, būtų smagu užimti prizinę vietą, bet čempionatas yra gana konkurencingas, todėl jam neprasidėjus, kažką prognozuoti šiek tiek per sudėtinga.
