– Kokios pagrindinės priežastys lėmė, jog „Akritas“ nepavyko išlikti stipriausiame divizione?
– Man atrodo, kad nepataikėme su treneriu. Iš pradžių komandą treniravo ispanas Davidas Badia ir mes pabandėme žaisti technišką futbolą greitais trumpais perdavimais. Visgi jau pasaulio čempionatas parodė, kad šiais laikais rungtyniauti veikiausiai reikėtų kiek kitaip ir toks žaidimo stilius nelabai į kur veda. Buvo labai daug rungtynių, kuriose kontroliavome kamuolį 60 proc. laiko, bet vis tiek pralaimėdavome 0:1. Žaidimas buvo gražus, bet viskas futbole priklauso nuo rezultato. Kipro lyga yra grubi, čia reikia ne grožio, o jėgos. Ir patirties – labai dažnai įvarčius praleisdavome rungtynių pabaigose ir jau neturėdavome jėgų atsitiesti.
– Komandai per šiuos metus vadovavo keturi skirtingi treneriai – D.Badia pakeitė bosnis Bruno Akrapovičius, jį – rusas Denisas Laktionovas, pastarąjį – ukrainietis Dmytro Mychailenka. Ne per daug?
– Kai nepavyko su ispanu, klubui vadovauti ėmėsi treneris, kuris buvo dar prieš atvykstant D.Badiai ir atėjus jam pasitraukė į asistento poziciją. Lyg ir viskas buvo neblogai, bet tada su bendrais partneriais nusprendėme pabandyti dar sykį ir vėl atvežėme labiau patyrusį trenerį. Bet tai ir vėl buvo klaida – manau, kad komanda su mūsų dabartiniu ukrainiečiu būtų atstovėjusi geriau.
Šiuo metu komanda yra augimo procese, panašiai kaip prieš dvejus metus, kai išėjome į aukščiausią lygą. Užpernai irgi gana vangiai pradėjome sezoną, bet po pertraukos rimtai spurtavome, nes mūsų jaunimas bėga labai gerai, o varžovai antrajame divizione su 27-28 metų amžiaus vidurkiais. Antroje sezono dalyje jie labiau pasėda.
– Pradėjęs investuoti į klubą buvote užsiminęs, jog ketinate iš pagrindų renovuoti ir vietos stadioną. Ar pavyko?
– Rimtos statybos net neprasidėjo... Panašios problemos kaip ir Lietuvoje (šypsosi). Keitėsi vietos valdžia, rinkimai ir galiausiai viskas įstrigo, nes miestas nerado būdų, kaip teisiškai galėtų stadioną atiduoti klubui. Savivaldybė statyti nenori, o atiduoti verslui irgi bijo. Ta pati situacija ir Pafose.
Praėjusį sezoną mūsų stadionas neatitiko Kipro lygos reikalavimų, tad namų rungtynes žaidėme Pafose. Vylėmės, kad remontuosime savo stadioną ir vėliau jau „Pafos“ kurį laiką žais pas mus, kol vyks rekonstrukcijos darbai ten. Deja...
Antram divizionui mūsiškė aikštė tinka, tad šiemet žaidžiame joje. Bet taurės rungtynėms privalėjome vėl vykti į Pafosą. Tokia ir situacija – negalime nė vieno uždaryti.
– Kokia dabar klubo filosofija – ugdyti jaunimą ar kuo greičiau sugrįžti į stipriausią divizioną?
– Žiūrime, ką turime dabar. Mūsų jauna komanda bando susižaisti, nes surinkome daug naujų žaidėjų. Yra keli vyresni futbolininkai iš „Pafos“ akademijos, kurie jau negali žaisti už jų devyniolikmečių komandą, tad treniruojasi su mumis. Susižaidimo kol kas trūksta, bet dar turime minčių atsivežti keletą stipresnių žaidėjų. Žiūrėsime, kokia bus pirma sezono pusė. Jei matysime, kad galime už kažko „kabintis“, galbūt atvešime ir keletą rimtesnių pavardžių, kad jos patemptų vėl iki išėjimo į stipriausią lygą.
– Ar stipriai susitraukė klubo biudžetas, komandai nusileidus laipteliu žemiau?
– Dabar biudžetas tikrai nėra didelis, apie 400 tūkst. eurų. Pernai turėjome apie 1,5 mln., bet šiemet tokio nereikia.
– Jūs pats kiek esate įsitraukęs į klubo veiklą, ar dažnai dienas leidžiate Kipre?
– Skrendu į Kiprą maždaug po kartą per mėnesį, aš daugiau dirbu su finansais ir kitais rėmėjais, tad nuolat būti Chlorake nėra prasmės. Šiomis dienomis kartu pažiūrėsiu ir Lietuvos – Kipro rungtynes, išspręsime kelis su klubu susijusius strateginius klausimus. Į sporto dalį visiškai nesikišu. Mes glaudžiai dirbame su „Riga“ bei „Pafos“ klubų savininkais. Tai yra didelė futbolo grupė.
– Kokia yra šios grupės svarbiausių žmonių S.Lomakino ir R.Dubovo įtaka „Akritas“ valdyme?
– S.Lomakinas į futbolo reikalus išvis nedaug kišasi. Teko pora kartų bendrauti, bet jis labiau užsiima savo verslo reikalais. Su R.Dubovu mes bendraujame gana dažnai, „Pafos“ valdyme jis dalyvauja labai aktyviai.
L.Varanavičius į aktyvų futbolo verslą grįžo po dešimties metų. 1997 metais jis buvo vienas svarbiausių Vladimiro Romanovo žmonių ir pradėjo vadovauti „Ūkio bankui“. Be to, jis laikomas jauniausiu banko valdybos pirmininku Lietuvos bankininkystės istorijoje.
2000–2006 metais dirbo „Ūkio banko“ investicinės grupės (ŪBIG) kontroliuojamame banke „Balkan Investment Bank AD“, nuo 2005 iki 2006 m. buvo ŪBIG valdomo Škotijos klubo Edinburgo „Hearts“ valdybos narys.
Nuo 2000 iki 2012 m. L.Varanavičius buvo LFF prezidentas, nuo 2003 m. – 2007 m. UEFA Pagalbos programų komiteto narys, taip pat ėjo UEFA „HatTrick“ komiteto vicepirmininko pareigas, buvo FIFA „Goal“ komiteto narys. 2009 m. kovą UEFA kongrese dvejų metų kadencijai išrinktas šios Vykdomojo komiteto nariu.
2012-aisias po konflikto su Juliumi Kvedaru ir jo aplinkos žmonėmis jis užleido LFF prezidento postą pastarajam kauniečiui ir kelis mėnesius buvo LFF pirmuoju viceprezidentu, kol galiausiai išvis buvo pasitraukęs iš futbolo.
