Kamerūniečiai pieš geltonas raudoname fone, ganiečiai – juodas geltoname. Ir gyvens viltimi. Viltimi, jog jų komandos gali pasinaudoti paskutinėmis galimybėmis, įveikti Pietų Amerikos sunkiasvores bei prasibrauti į pasaulio čempionato atkrintamąsias.
Afrikos sirgaliai savo palaikymu, originaliais šokiais ir spalvingumu pasaulio čempionatuose būna išskirtiniai. Turnyras Katare toks pats.
Į kiekvieną pasaulio čempionatą Afrikos šalys vežasi viltį, bet pastaruoju metu ji duždavo labai anksti – su grupės etapu.
Po to, kai 2010-aisiais Pietų Afrikos Respublikoje Gana vos per plauką neprasibrovė į pusfinalį, viskas priminė savotišką futbolo cugcvangą – su kiekviena kampanija Afrikos pozicijos tapo vis silpnesnės.
Po ketverių metų Brazilijoje pirmą etapą įveikė, bet aštuntfinalyje krito Alžyras ir Nigerija. Prieš ketverius metus Rusijoje varžybas grupėse užbaigė visas Afrikos penketukas.
Ir tada atėjo 2022-ieji. Senegalas ir Marokas jau turi užsitikrinę vietas atkrintamosiose ir atkėlė Afrikos futbolo prestižą nuo dugno.
Lygiai tą patį penktadienį tikisi padaryti ir Gana bei Kamerūnas, juolab turi tą patį sėkmės simbolį, kaip ir marokiečiai bei senegaliečiai.
Tiek Senegalo, tiek Maroko vėliavas irgi puošia penkiakampės žvaigždės.
Beje, žvaigždę turi ir kovas jau baigusi penktoji Afrikos komanda Tunisas, bet jo vėliavoje šis simbolis nėra pagrindinis akcentas, o tiesiog įkomponuota islamą vaizduojanti pusmėnulio ir žvaigždės kombinacija.
Kamerūnas išlieka daugiausia pasaulio čempionatuose pasiekusia Afrikos komanda, tačiau penktadienį jo laukia ypač sunkus iššūkis – Brazilija.
Žengti tolyn kamerūniečiai galėtų tik tokiu atveju, jei sugebėtų penkiskart pasaulio čempionus paguldyti ant menčių.
„Ketiname būti susikaupę ir labai drausmingi visas 90 minučių. Noriu pamatyti ryžtą ir atsidavimą, kurie leis mums iškovoti tris taškus", – rungtynių išvakarėse kalbėjo Kamerūno rinktinės legenda ir dabartinis treneris Rigobertas Songas.
„Nesutramdomieji liūtai“ planetos pirmenybėse dalyvauja devintą kartą – daugiau nei bet kuri kita Juodojo žemyno komanda.
Būtent Kamerūnas su legendiniu Roger Milla 1990-aisiais Italijoje sudrebino futbolo pasaulį, kai grupės etape sugebėjo įveikti titulą gynusią pasaulio čempionę Argentiną su Diego Maradona ir galiausiai pasiekė ketvirtfinalį. Nedaug trūko, kad Kamerūnas būtų žaidęs ir pusfinalyje, bet tąsyk po pratęsimo dramatiškai buvo nusileista Anglijai.
Nuo tos akimirkos viskas pasikeitė. Afrika pasiuntė žinią, futbolo galingieji į mačus su šio žemyno komandomis jau nežiūri pro pirštus, Europos klubai nesuvokiamais kiekiais pradėjo medžioti Afrikos talentus.
Pele skambiai pareiškė, kad tik laiko klausimas, kada Afrikos rinktinė laimės pasaulio čempionatą.
Nuo to laiko praėjo 32 metai. Nė viena komanda pasaulio čempionatuose taip ir nenužingsniavo toliau nei Kamerūnas, o patys „Nesutramdomieji liūtai“ prie šio savo pasiekimo taip pat nepriartėjo.
Iš viso pasaulio čempionatuose dalyvavavo trylika Afrikos komandų. Tik Kamerūnui (1990), Senegalui (2002) ir Ganai (2010) yra pavykę pasiekti ketvirtfinalį, Nigerija, Marokas ir Alžyras yra iškopę į atkrintamąsias, o likusios septynios komandos neperkopė pirmo etapo.
| Šalis | Kartai | Debiutas | Geriausias rezultatas |
|---|---|---|---|
 Kamerūnas | 8 | 1982 | Ketvirtfinalis (1990) |
 Tunisas | 6 | 1978 | Pirmas etapas |
 Nigerija | 6 | 1994 | Aštuntfinalis (1994, 1998, 2014) |
 Marokas | 6 | 1970 | Aštuntfinalis (1986, 2022) |
 Gana | 4 | 2006 | Ketvirtfinalis (2010) |
 Alžyras | 4 | 1982 | Aštuntfinalis (2014) |
 Dramblio Kaulo Krantas | 3 | 2006 | Pirmas etapas |
 Senegalas | 3 | 2002 | Ketvirtfinalis (2002) |
 Pietų Afrikos Respublika | 3 | 1998 | Pirmas etapas |
 Egiptas | 3 | 1934 | Pirmas etapas |
 Kongo DR (Zairas) | 1 | 1974 | Pirmas etapas |
 Angola | 1 | 2006 | Pirmas etapas |
 Togas | 1 | 2006 | Pirmas etapas |
Afrikos komandų pasirodymą pasaulio čempionatuose išsamiai apžvelgęs Ibrahimas Mustapha savo knygą yra pavadinęs „No Longer Naïve“ („Jau nebe naivuoliai“).
Galbūt jis teisus, žaidimo braižas pasikeitė, jame kur kas daugiau europietiškų atspalvių, bet laimėti sekasi vis sunkiau.
Futbolui labai išpopuliarėjus, o pasaulio čempionatui tapus šios sporto šakos tarptautiniu zenitu, Afrika ilgą laiką liko nuošalyje tiek dėl politinių aplinkybių, tiek dėl organizacinių gebėjimų stygiaus.
1974 m. „geriausia“ Afrikos komanda Zairas buvo pažeminta pasaulinėje arenoje. Mwepu Ilungos vardas visiems laikams įrašytas į pasaulio futbolo čempionatų istorijos metraščius, kai rungtynėse su Brazilija laisvo smūgio metu jis pasileido iš gyvatvorės ir iš visų jėgų spyrė kamuolį į priekį.
Tame pačiame turnyre Zairas 0:9 pralaimėjo Jugoslavijai ir iki šių dienų tai yra didžiausias sutriuškinimas pasaulio čempionatų istorijoje.
Po 1990-ųjų Kamerūno pasirodymo Afrikos komandos susigrąžino savo reputaciją. 2010 m. turnyras pirmą kartą surengtas Afrikos žemyne.
Gana nužingsniavo iki ketvirtfinalio, kuriame tik Luiso Suarezo ranka atmuštas smūgis pratęsimo pabaigoje neleido padėti istorinio žingsnio į pusfinalį.
Penktadienio vakarą su Urugvajumi Gana kausis ir vėl. Ant kortos – patekimas į atkrintamąsias.
„Tai, kas nutiko 2010-siais, yra labai liūdna, bet to nepakeisime. Norime žvelgti tolyn, norime laimėti šias rungtynes. Bet kokia kaina“, – rungtynių su Urugvajumi išvakarėse kalbėjo Ganos strategas Otto Addo.
Ir visgi nors rezultatai šiemet vėl teikia vilties, aikštelėje ir turnyro lentelėse buvo padaryta didžiulė pažanga, godumas, nesantaika, smurtas ir korupcija užkulisiuose vis dar stipriai kiša koją didžiulį potencialą turinčioms Afrikos komandoms.
1,3 mlrd. gyventojų turinčio žemyno klubinis futbolas susiduria su vis didesnėmis problemomis. Žvėrišku greičiu besisukantys Europos futbolo ekonomikos varikliai iš Afrikos vietinio futbolo praktiškai paliko dykvietę.
Finansinė vietos klubų situacija yra labai sunki ir su panašiomis problemomis susiduria visos penkios šiame pasaulio čempionate žaidžiančios Afrikos šalys – Senegalas, Gana, Kamerūnas, Marokas ir Tunisas.
Keturios iš šių komandų per pastaruosius metus keitė savo trenerius. Pirmą kartą visoms penkioms Afrikos komandoms pasaulio čempionate vadovauja vietiniai specialistai.
Su panašiomis problemomis susiduria ir Pietų Amerikos bei Azijos šalys, tačiau pastarieji du žemynai bent jau šiek tiek geriau tvarkosi savo kieme.
Tuo tarpu Afrikos futbolo konfederacija (CAF) – visiška katastrofa.
Dugnas buvo pasiektas po praėjusio pasaulio futbolo čempionato, kai FIFA pasiuntė savo generalinę sekretorę Fatma Samourą į Gizoje esančią CAF būstinę, kad ši laikinai perimtų CAF valdymą po to organizacinio ir finansinio kracho.
Tai buvo beprecedentinis FIFA ėjimas, bet jis buvo būtinas.
Pernai vykusiuose CAF prezidento rinkimuose triumfavo FIFA prezidento Gianni Infantino favoritas – Pietų Afrikos Respublikos kalnakasybos milijardierius Patrice'as Motsepe.
Nuo to laiko beveik visuose oficialiuose renginiuose šalia afrikiečio buvo ir plikagalvis italas.
Pernelyg didelė FIFA įtaka CAF paskatino naują kritikos bangą.
Visi sutinka, kad Afrikos futbolas stipriai serga, turi daug problemų tiek viduje, tiek išorėje ir jį reikia gaivinti, tačiau, anot kritikų, G.Infantino už šiuos afrikiečių sopulius kur kas labiau rūpi 54 Afrikos balsai, kuriuos šis žemynas atsiveš į kitąmet vyksiančius FIFA prezidento rinkimus.
Rinkimai vyks Afrikoje, Ruandos sostinėje Kigalyje. Daugiau balsų už CAF rinkimuose turės tik viena konfederacija – UEFA.
Ten G.Infantino bus vienintelis kandidatas.
Afrikos futbolo sprendimų priėmimas, kaip ir geriausi futbolo talentai, dabar „parduotas Europai“.
