2019-ieji buvo sėkmingi. Lietuvio vadovaujamas Rygos RFS klubas nuskynė Latvijos taurę, o šalies čempionate iškovojo sidabro medalius, į priekį praleidęs tik kur kas storesnę piniginę turintį „Riga“ klubą.
„Jei pase prie tautybės būtų parašyta portugalas ar italas, o ne lietuvis, situacija būtų kitokia. Tuomet ir pasiūlymų galbūt būtų daugiau“, – iš karto po praėjusio sezono pabaigos, bendraudamas su 15min, šyptelėjo V.Dambrauskas.
„Virsligos“ bronzą į sidabrą iškeitęs lietuvis pradėtas vadinti vienu geriausių Latvijos čempionato trenerių ir, nors pasiūlymų iš užsienio nesulaukė, RFS vadovybė nedvejojo nė akimirkos.
Dar nesibaigus praėjusiam sezonui V.Dambrauskas su Rygos klubu pasiekė žodinį susitarimą dėl tolimesnio bendradarbiavimo, o jis oficialiai metų pradžioje buvo įformintas nauja sutartimi.
Bet tuomet išaušo vasario 24-oji ir trenerio karjera pasisuko 180 laipsnių kampu, o tiksliau – pakrypo 1800 km į pietus.
Kroatijos čempionate rungtyniaujančio „HNK Gorica“ klubo sporto direktoriaus Mindaugo Nikoličiaus skambutis pakeitė viską ir V.Dambrauskas pasitinka didžiausią karjeros iššūkį Kroatijos sostinės Zagrebo pašonėje.
Ir turėdamas naują pusantrų metų sutartį.
Penktadienio vakarą Kroatijoje V.Dambrausko laukia pirmasis krikštas – „1. HNL“ mačas namuose su „Istra 1961“ klubu. Šeštoje vietoje šiuo metu žengianti „HNK Gorica“, net ir pasikeitus treneriui, prieš sezoną nusistatyto kurso nekeičia – klubo tikslas yra prasibrauti į Europos taurių varžybas, o tai leistų padaryti palypėjimas aukštyn vienu arba dviem laipteliais (priklausomai nuo Kroatijos taurės varžybų rezultatų – aut.past.).
– Kiek laiko turėjote apsispręsti, kai gavote šį kroatų pasiūlymą? – debiutinių rungtynių dieną 15min paklausė V.Dambrausko.
– Tuo metu su RFS komanda stovyklavau Lenkijoje. Važiavome ten žaisti kontrolinių rungtynių su Olštyno „Stomil“, po to laukė mačas Breste su „Ruh“.
Tuo metu, kai „HNK Gorica“ skaudžiai pralaimėjo Splito „Hajduk“ (0:6) mes buvome kelyje, tad ir sprendimą teko priimti labai staigiai. Galiu pasakyti, kad apsisprendžiau greičiau nei per 24 val. Teko kalbėtis su RFS vadovais, džiaugiuosi, kad jie suprato situaciją ir kliūčių nedarė.
Treneriams iš tokių mažų šalių kaip Lietuva, tokios galimybės pasitaiko labai retai.
Breste turėjome treniruotę. Į ją dar išvažiavau būdamas RFS strategas, o grįžau jau kaip „HNK Gorica“ treneris.
Apsispręsti nebuvo sunku, nebuvo ką svarstyti. Treneriams iš tokių mažų šalių kaip Lietuva, tokios galimybės pasitaiko labai retai. Taigi kai tokio pasiūlymo sulauki, čiumpi jį abiem rankomis ir žiūri, ką gali padaryti.
– Ar anksčiau gyvenime turėjote tokios patirties, kai tokį svarbų sprendimą turėjote priimti taip greitai?
– Kalbant apie futbolą, tai tikrai buvo pirmas kartas. Su visai klubais, kuriuos iki šiol treniravau, pradžios buvo ramesnės. Visgi aš manau, kad mūsų sporto šakoje bet kokia patirtis yra labai naudinga. Lietuva, Latvija, dabar Kroatija. Panašu, jog po truputį tolstu nuo Lietuvos, o tai reiškia, kad karjeros prasme viskas klostosi neblogai. Žmonės pasitiki, duoda šansą, reikia juo naudotis.
– 2017-ųjų gruodį tapdamas RFS treneriu pažymėjote, kad apsispręsti padėjo ir tai, jog Ryga yra netoli Vilniaus, kur gyvena žmona ir vaikai, tad namo galėdavote grįžti pakankamai dažnai. Dabar situacija bus visai kitokia...
– Dabar bus sunkiau. Kita vertus, iš Rygos kelios valandos automobiliu ir tu namie, dabar per tas pačias kelias valandas bus galima pasiekti Kroatiją, tik reikės skristi. Bus sudėtingiau, taip dažnai matytis negalėsime, tad bendrausime socialiniais tinklais.
Anksčiau irgi turėjau variantų išvažiuoti, bet tuo metu vaikai dar buvo mažesni. Man labai svarbu, kad šeima būtų šalia, bet laikas bėga, vaikai auga, pats irgi eini į priekį ir supranti, kad tokių progų daugiau gali ir nebūti. Jau anksčiau su šeima buvome apsisprendę, kad jei sulauksiu tokio pasiūlymo, turėsiu jį priimti. Džiaugiuosi, kad jie mane palaiko ir esu labai už tai dėkingas.
Jau anksčiau su šeima buvome apsisprendę, kad jei sulauksiu tokio pasiūlymo, turėsiu jį priimti.
– Kaip reagavo į šią žinią RFS vadovai?
– Pasirašydami naują sutartį sutarėme, jog jei atsiras galimybė išvykti į aukštesnį lygį, kliūčių jie nedarys, tad „HNK Gorica“ ekipai nereikėjo mokėti jokios išpirkos.
Džiaugiuosi, kad savo žodžio latviai laikėsi. Perkalbėti taip pat nebandė – visi suprato, kokia yra situacija. Kai sukiesi futbolo virtuvėje, tavo tikslas yra žengti vis į aukštesnį lygį – ar esi žaidėjas, ar treneris, ar klubo direktorius.
Išsiskirti buvo liūdna ne tik jiems, bet ir man. Rygoje visi kartu labai daug bendravome, daug dirbome, mikroklimatas buvo išties puikus, tad tokie dalykai nebūna lengvi.
– Ką jums reiškia šis 2020-ųjų iššūkis?
– Šiame karjeros etape tai tikrai yra didžiausias išbandymas. Pagaliau save laikau tikru treneriu-legionieriumi. Jei trenerio, dirbančio Rygoje, legionieriumi daug kas nelaiko, tai dabar situacija bus kardinaliai skirtinga.
Kiekvienas darbas man buvo nemenkas egzaminas. Galima tik prisiminti, kad visai jaunas, vos šiek tiek patreniravęs mirštantį Panevėžio „Ekraną“, sulaukiau pasiūlymo iš Vilniaus „Žalgirio“ – čempionų komandos. Komanda dvejus metus iš eilės buvo tapusi A lygos nugalėtoja, rūbinėje – Deividas Šemberas. Spaudimas, dirbant Vilniuje, buvo didžiulis, nes susimauti tiesiog negalėjai. Niekas nebūtų supratęs, jei klubas būtų nelaimėjęs šalies čempionato ar pralaimėjęs kurį nors taurės finalą.
Etapas Latvijoje taip pat turėjo savų spalvų. Lietuvoje viską laimėjęs treneris stojo prie komandos vairo, kuri tuo metu buvo tik penkta. RFS norėjo kilti, bet nežinojo, kaip tą padaryti, nes niekada aukščiau nebuvo buvusi. Mums pavyko.
Ir čia kalba tik apie darbą, o ką jau bekalbėti apie gyvenimą. Vaikus auginti yra gal net dar didesnis iššūkis. Bet su iššūkiais kiekvieną dieną susiduriame visi. Kai žmogus pakeičia darbą ir pasirenka kitą kompaniją – jam tai irgi yra iššūkis. Aš to nesureikšminu. Man svarbiausia yra kiekvieną dieną dirbti negailint jėgų, tobulėti, padaryti daugiau, nei buvo padaryta anksčiau.
– Kaip naująjį trenerį rūbinėje priėmė „HNK Gorica“ komanda?
– Aš džiaugiuosi, kad kiekvienoje treniruotėje mačiau alkanus žaidėjus, kurie visada atiduoda save 100 proc. ir gali vienas kitam „perkąsti gerklę“. Tokio nusiteikimo ir nori kiekvienas treneris. Visgi treniruotėse tu gali būti kad ir pasaulio čempionas, bet svarbiausia, kad tokie patys būtume ir varžybų metu.
– Penkios nelaimėtos rungtynės iš eilės ir tik dvi pergalės per dešimt pastarųjų dvikovų. Ar pajautėte, kad komandos moralė ir pasitikėjimas po šios atkarpos yra kiek pakritusi?
– Sunku spręsti, nes čia esu dar tik tris dienas. Nežinau, kokios nuotaikos rūbinėje buvo anksčiau, kai komandą treniravo Sergejus Jakirovičius. Vyksta asmeniniai pokalbiai, susirinkimai, ieškoma sprendimų, apie klubą daug rašo vietos žiniasklaida.
Reikia suprasti, kad Kroatijoje žurnalistai kur kas aktyvesni, tad žaidėjams dabartinė situacija taip pat nepatinka, jie nori reabilituotis. Visi puikiai supranta ir tai, kad joks treneris per tris dienas didelių stebuklų nesukurs. Dabar svarbiausia yra surasti teisingus žodžius, kurie padėtų žaidėjams atsipalaiduoti. Ši komanda tikrai yra pajėgi ir tai sėkmingai įrodinėjo pusantro sezono. Dabar pasitaikė duobė ir visų mūsų tikslas yra iš jos išlipti.
Dabar pasitaikė duobė ir visų mūsų tikslas yra iš jos išlipti.
– Pirmoje spaudos konferencijoje užsiminėte, kad nepaisant šio juodo ruožo, komandos tikslai nesikeičia – sieksite iškovoti kelialapį į Europos taurių varžybas. Ar labai didelis nusivylimas būtų, jei šio tikslo nepavyks įgyvendint?
– Kitokios ambicijos ir negali būti. Turime dar trylika rungtynių, 39 taškus. Galima prisiminti daug istorijų, kad ir „Žalgirio“ dvylikos taškų persvarą prieš „Sūduvą“ ir pralaimėtą čempionatą. Futbole mentalitetas yra pats svarbiausias dalykas. Tu pats nusistatai ribas. Jeigu galvosime, kad esame šešta komanda, tai iš šios pozicijos taip niekada ir nepakilsime.
Man asmeniškai užduoties prasibrauti į Europą niekas nekėlė. Svarbiausia yra iki vasaros įsivažiuoti, pažinti komandą, čempionatą, šalį. Visgi aš kaip treneris kiekviename mače noriu laimėti. Nenoriu žiūrėti į lentelę, dabar yra svarbiausia laimėti ateinančias rungtynes.
Jei rinksime taškus, pergales, tai ateis laikas, kai galėsime žvilgtelėti ir į turnyro padėtį. Noriu, kad kiekvienoje likusio sezono atkarpoje išspaustume iš savęs maksimumą.
| Vieta | Komanda | R | + | = | - | Įvarčiai | Taškai |
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 | Dinamo | 23 | 18 | 2 | 3 | 43:11 | 56 |
| 2 | Hajduk | 23 | 13 | 5 | 5 | 41:19 | 44 |
| 3 | Rijeka | 23 | 12 | 5 | 6 | 36:26 | 41 |
| 4 | Osijek | 23 | 10 | 8 | 5 | 36:24 | 38 |
| 5 | Lokomotiva | 23 | 11 | 4 | 8 | 33:27 | 37 |
| 6 | Gorica | 23 | 8 | 7 | 8 | 26:35 | 31 |
| 7 | Slaven | 23 | 6 | 4 | 13 | 21:40 | 22 |
| 8 | Inter | 23 | 3 | 8 | 12 | 27:43 | 17 |
| 9 | Istra 1961 | 23 | 3 | 7 | 13 | 18:35 | 16 |
| 10 | Varaždin | 23 | 3 | 6 | 14 | 16:37 | 15 |
– Vien nuo sezono pradžios Kroatijos aukščiausios lygos klubuose pasikeitė aštuoni treneriai. Ar negąsdina toks klubo savininkų nekantrumas?
– Jei pažiūrėsime į praėjusių metų Latvijos pirmenybes, tai tų permainų trenerių postuose turbūt buvo dar daugiau. Rygoje dirbau dvejus metus ir antro sezono viduryje tapau antruoju ilgiausiai dirbančiu treneriu „Virsligos“ čempionate. Ilgiau dirba tik Rygos „Metta/LU“ treneris Andris Rihertas, bet šis klubas jam ir priklauso. Klube jis nuo pat įkūrimo – 2006-ųjų, tad gali atleisti tik pats save (šypsosi).
Visi kiti klubai per tą laiką pakeitė strategus, o kai kurie net ir po kelis kartus, tad RFS Latvijoje vertinamas už stabilumą, kad treneriui ten nereikia bijoti, o klubo vadovybė padeda dirbti.
Galima pažiūrėti ir į Vilniaus „Žalgirį“. Aš jame dirbau trejus metus. Dabar per dvejus metus kiek trenerių pasikeitė? Šeši.
– Kokį įspūdį paliko „Gorica“ prezidentas Nenadas Črnako?
– Priėmė labai šiltai. Jį pirmą kartą sutikau Velika Goricoje. Nuo pat pirmos akimirkos jaučiasi abipusė pagarba, labai gerai sutariame ir greitai radome bendrą kalbą. Kai klube yra tokie žmogiški santykiai, darbas vyksta kur kas sklandžiau ir tas teigiamas impulsas bei dvasia persiduoda į aikštę. Kai jauti palaikymą, tai pirmas dalykas, kurį nori padaryti – pateisinti jį.
Kai jauti palaikymą, tai pirmas dalykas, kurį nori padaryti – pateisinti jį.
– Kokiomis sąlygomis teks dirbti: ar galima „Gorica“ treniruočių bazę palyginti su ta, kurią turėjote Rygoje ar dirbdamas Vilniuje?
– RFS klubas Latvijoje turėjo puikias treniruočių sąlygas. Jei lygintume su situacija Lietuvoje, Rygos klubą galbūt lenktų vienintelė „Sūduva“. Turėjome žolės treniruočių aikštę, nedidelę dirbtinę aikštę, rūbinę, kambarį daktarams, neseniai atidarytą treniruoklių salę. Atvažiuodavome į RFS bazę ir galėjome jaustis kaip tikri futbolininkai. Žiemą irgi turėjome visas sąlygas – maniežą, savą stadioną.
Bet žinoma, Kroatijoje lygis yra dar visai kitas. „HNK Gorica“ turi viską ir turi viską vienoje vietoje. Be stadiono, čia yra treniruočių žolės aikštė, trečiadienį pradėjo snigti, greitai pratęsėme treniruotę ant šalia esančios dar vienos dirbtinos dangos. Ofisas, konferencijų salė, persirengimo kambariai – viskas šalia aikštės. Žaidėjams ir treneriams dirbti tokiomis sąlygomis yra vienas malonumas. Maža to, mačiau planus, jog vasarą infrastruktūra bus dar pagerinta – atnaujins visas po tribūnomis esančias patalpas.
– O apie patį Velika Gora miestą jau spėjote susidaryti įspūdį?
– Nepaliko jokio, nes niekur dar nebuvau (juokiasi). Treniruočių bazė, viešbutis, ketvirtadienį buvome stebėti būsimų priešininkų rungtynių (Zaprešičiaus „Inter“ – Zagrebo „Lokomotiva“) ir viskas. Viešbutis, kompiuteris, žaidėjai ir stadionas – tokios buvo mano pirmosios dienos.
– Užsiminėte, jog treniruotėse auklėtiniai gali vienas kitam „perkąsti gerkles“. Kaip šioje konkurencinėje aplinkoje jaučiasi Paulius Golubickas?
– Irgi bando kąst (juokiasi). Paulius užsirekomendavo tikrai neblogai, jaučiasi, kad komandoje jau spėjo užsitarnauti tam tikrą pagarbą. Jei ir išsiskiria, tai tik iš geros pusės. Manau, jog P.Golubickui tai yra labai gera terpė, o dabar viskas jo kojose ir galvoje. Dar neteko su juo pabendrauti kiek artimiau, galbūt turėsime asmeninį pokalbį penktadienį.
Suprantu, jog jam taip pat reikia priprasti prie naujos aplinkos, įsitvirtinti, nes konkurencija čia yra milžiniška – už nugaros stovi dvidešimt tokių pačių alkanų konkurentų, kurie nori užimti tavo vietą. Atsipalaiduoti čia tiesiog negalima.
Tas mano minimas „gerklių perkandimas“, gerąja prasme, yra didžiausias skirtumas, kurį Kroatijoje pastebėjau lyginant su Lietuva ar Latvija. Dirbant tose šalyse treneriui reikia motyvuoti futbolininkus, čia panašių dalykų nėra. Jeigu čia žaidėjas neatsiduos 100 proc., jau kitą dieną jo vietoje bus kitas, kuris galės tai daryt. Šia prasme treneriui Kroatijoje yra netgi lengviau.
– Velika Goricoje tenka dirbti ir su dar vienu tautiečiu – sporto direktoriumi M.Nikoličiumi. Ar įsivaizdavote, kad jūsų keliai vėl gali susikirsti po to, kai palikote „Žalgirį“ skirtingomis kryptimis?
– Nebuvo laikotarpio, kai nepalaikytume ryšio. Reguliariai susiskambindavome, susirašydavome. Būdami Lietuvoje, susitikdavome ir kartu papietaudavome. Mūsų ryšys tikrai yra artimas, retai kada futbole randi tokių bendraminčių. Visgi man pasisekė – tiek „Žalgiryje“ dirbant su Mindaugu, tiek Rygoje, kur aplink irgi buvo labai geri žmonės. Kartais tie žmogiški santykiai netgi yra svarbesni nei futbolas. Labai džiaugiuosi, kad mus su M.Nikoličiumi keliai suvedė vėl. Tiek daug futbole dirbančio žmogaus man neteko matyti. Tie jo pasiekimai ir randasi iš alkio ir ambicijų, kurios daug kam atrodo nerealios, bet galiausiai duoda rezultatą.
Kartais tie žmogiški santykiai netgi yra svarbesni nei futbolas.
– Jūsų pristatymo konferencijoje M.Nikoličius prasitarė, kad taip pat svarstė apie pasitraukimą iš klubo, bet klubo prezidentas įkalbėjo jį likti. Panašu, kad Mindaugas „HNK Gorica“ klube turi tvirtą užnugarį.
– Jei pasakyčiau, kad Mindaugas čia yra vertinamas, tai būtų pasakyta labai labai švelniai. Bet iš tikrųjų yra už ką. Jei pažiūrėsime į „HNK Gorica“ nueitą kelią, tai pamatysime, kad dabar klubas yra aukščiausiame taške per visą gyvavimo istoriją. Ir visi supranta, kad be jo tą pasiekti būtų buvę labai sunku.
– Galbūt su sporto direktoriumi jau kalbėjote apie potencialius naujokus, kurie artimiausioje ateityje galėtų papildyti komandą?
– Ne. Dabar man svarbiausia yra šita komanda, šitie žaidėjai. Mūsų su Mindaugu darbo barų pasiskirstymas visada buvo toks, kad jis rūpinasi komandos komplektavimu ir klubu, o aš treniravimu. Anksti kalbėti apie naujokų paieškas, nes pirmiausia noriu pažinti ir įsivertinti turimus žaidėjus.
