Šiuo metu Lietuvos nacionalinė rinktinė glaudžiasi kiek daugiau nei 5 tūkst. žiūrovų talpinančiame Lietuvos futbolo federacijos stadione. Šis dėl savo būklės ne kartą buvo pašiepiamas ne tik nacionalinėje, bet ir užsienio spaudoje. Daugybę kartų susilaukė sunkiai į stadioną galinčių patekti ir iš jo išeiti permirkusių žiūrovų keiksmų.
Širdį dar labiau skauda, kai mus itin lenkia šią vasarą UEFA Supertaurės rungtynes tarp dviejų Madrido futbolo klubų „Real“ ir „Atletico“ surengę estai ir į atnaujintą „Dauguvos“ stadioną persikrausčiusi bei iki tol „Skonto“ stadione žaidusi Latvijos nacionalinė komanda. Palyginti su kitomis Europos valstybėmis, ne tik pagal nacionalinio stadiono kokybę, bet ir kiekybę – kiek galima jame priimti žmonių – labai atsiliekame nuo kitų valstybių.
Tiesa, padėtis, jei ne tušti politikų pažadai ir nuolat dėl įvairiausių kliūčių stringantys projektai, galėjo būti kur kas džiugesnė, mat Vilniuje ant Šeškinės kalvos nacionalinis stadionas pradėtas statyti dar sovietmečiu. Atkūrus nepriklausomybę statybos vyko, tačiau dėl lėšų stygiaus buvo nutrauktos 1993 metais. Grąžinti graudžiai erozijos veikiamus betono luitus į gyvenimą buvo užsimota 2007 metais, tačiau „investavus“ kone 30 mln. eurų, statybos vėl sustojo. Tokia suma – mažiau nei trečdalis planuotos sąmatos, kuri, panašu, galėjo padvigubėti. Bendra itin pasenusio projekto stadiono kaina galėjo siekti net 200 mln. eurų.
Buvo kalbama ir apie Vilniaus „Žalgirio“ stadiono prikėlimą iš leisgyvių, kol galiausiai 2015 metais iš bankrutavusio „Ūkio banko“ žemę, ant kurio stovėjo šis Lietuvos futbolo istorijai svarbus stadionas, nusipirko „Hanner“ bei užsimojo ten statyti biuro ir gyvenamuosius pastatus.
Tuomet dar buvo kalbama, kad 2017 metais į Lietuvą atvykusius škotus ir anglus pasitiksime naujame stadione, tačiau gausiai savo rinktinę į Lietuvą atlydėję šių šalių sirgaliai ir žurnalistai vis dar turėjo spaustis ankštame LFF stadione. Blogo žodžio, kalbėdamas apie stadionų padėtį Lietuvoje, kišenėje neieškojo ir pavasarį mūsų šalyje viešėjęs Europos futbolo federacijų asociacijos (UEFA) prezidentas Aleksandras Čeferinas.
Dabar naujausia žadama data, kai nerausdami iš gėdos galėsime priimti futbolo svečius iš užsienio – 2020-ieji. Tačiau pažadus jau dalina ne vilniečiai, o Žaliakalnio rajone medžių apgaubto S. Dariaus ir S. Girėno rekonstrukcija besirūpinantys kauniečiai. Galiausiai, nebelikus klausimų dėl Kauno savivaldybės pasirašytos 34,95 mln. eurų vertės sutarties su Turkijos kompanija „Kayi Construction“, spalio pabaigoje prasidėjo ir stadiono griovimo darbai.
Nuo XX-o amžiaus trečio dešimtmečio savo istoriją skaičiuojantis stadionas turėtų pasikeisti neatpažįstamai. Likusią neužstatytą dalį, kuri šmėžuodavo per nacionalinės rinktinės dvikovų transliacijas ir sudarydavo įspūdį, kad žaidžiama laukymėje, užpildys tribūnos
15 315 vietų stadione ir su juo susijusiuose objektuose, kurie taip pat neišvengs statybininkų rankos, galės vykti futbolo, lauko teniso bei lengvosios atletikos varžybos. Kaip LRT.lt teigia Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Vilius Šiliauskas, žmonių į kompleksą pritrauks ir ten veiksiančios maitinimo įstaigos, bendruomenės namai, sporto ir laisvalaikio praleidimo klubai.
Be to, planuojama, kad šalia stadiono bus įrengtos 1073 automobilių stovėjimo vietos, tad didžioji dalis žiūrovų stadioną turės pasiekti viešuoju transportu, pėsčiomis ar dar kitais būdais. Tiesa, rekonstruojamas stadionas yra visai netoli miesto centro, o eismo infrastruktūros pokyčiai, jei jų prireiks, bus pritaikyti išanalizavus padėtį.
Kur kas toliau nuo miesto centrinės dalies stūkso ant Šeškinės kalvų turėjusio išdygti stadiono griaučiai. Tačiau akis badyti jie turėtų jau nebe taip ilgai. Vilniaus savivaldybė užsimojo, kad iki 2022 metų vietoj tų betono gabalų iškils stadionas. Jis turėtų talpinti panašiai tiek žmonių, kiek ir Kaune – apie 15 tūkst. Prie jo turėtų kviesti užsukti ir trys lauko futbolo aikštės, lengvosios atletikos stadionas, sporto salės, biblioteka, kultūros centras ir net 300 vietų vaikų darželis.
Su „Axis industries“ pasirašytos sutarties vertė, kaip skelbiama – 79,9 mln. eurų, iš kurių 33,8 mln. eurų bus atseikėta vien už vien tik futbolui tinkamą futbolo stadioną. Galutinė suma – dvigubai didesnė nei skirta Kauno stadiono rekonstrukcijai, tačiau sostinėje teks viską pradėti kone nuo nulio. Be to, dalis sumos skirta ir transporto infrastruktūrai, kuri šioje Vilniaus dalyje – problematiška, gerinimui.
Tiesa, prasidedančių darbų dar teks palaukti, projektą užstrigdė Aukščiausiojo Teismo nurodymas įvertinti prieš tai atmestą „Vilniaus nacionalinio stadiono“ pasiūlymą. LRT.lt pažiūrėjo, kokie didžiausi Vilniuje nugalėjusio ir jau pradėto įgyvendinti Kauno projektų skirtumai.
Panašu, kad abiejų stadionų projektai yra itin panašūs, tad dabar svarbiausiu klausimu lieka tai, kuris miestas pirmasis sugebės pabaigti įsipareigojimus ir pakviesti futbolo gerbėjus pasižiūrėti į naujus savo namus atvykusios Lietuvos futbolo rinktinės rungtynių.
