Planuojama, kad šiame unikaliame komplekse vienu metu bus galima užsiimti sveikatinimu, ugdymu, kultūros ir užimtumo skatinimui. Šias funkcijas užtikrins 300 vietų vaikų darželis, biblioteka, informacijos centras, kultūros ir ugdymo veiklų centras bei sporto muziejus.
Sportininkus turėtų pradžiuginti bent trys futbolo aikštelės, lengvosios atletikos stadionas, kelios sporto salės. Vyšnia ant torto (arba ryškiausiu perlu vėrinyje) turėtų tapti ne mažiau nei 15 tūkst. žiūrovų talpinantis futbolo stadionas.
Regis, jei šis projektas kada nors bus įgyvendintas, tai iš džiaugsmo rankomis plos ir lengvaatlečiai, ir futbolininkai, ir krepšininkai, ir daželinukų tėvai. O gal ir ne? Štai Lietuvos futbolo federacijos prezidentas Edvinas Eimontas lyg ir džiaugiasi, bet tuo pačiu – ir nerimauja.
„Džiaugiamės, kad pagaliau paskelbtas toks konkursas, kad mes apskritai pagaliau pasiekėme tokį etapą, kai pagaliau baigsis kalbos ir pamatysime realią situaciją. Ta prasme, kad pagaliau sužinosime, ar kažkam šis projektas yra įdomus ir ar atsiras norinčių jį įgyvendinti, o ne tik apie jį kalbėti.
Bet nerimo vis tiek yra daugiau nei džiaugsmo. Federacija turėjo nemažai pastabų projektui, ypač dėl stadiono dydžio, jo pridėtinę vertę kuriančių niuansų ir pan. Tačiau į mūsų pastabas būdavo atsakoma, kad galutinį sprendimą priims investuotojas, kuris tam tikruose rėmuose galės laisvai manevruoti ir daryti taip, kaip jam atrodys geriausiai. Štai dėl to ir neramu, nes susidaro įspūdis, kad geriausia investuotojui ir projekto užsakovams tada, kai galima padaryti pigiau, o ne geriau“, – teigė E.Eimontas.
„Automatiškai kyla klausimas, kas svarbiau: ar mažesnės savivaldybės išlaidos, ar objektas, galintis ne metus-kitus, o bent du dešimtmečius konkuruoti su geriausiais Europos stadionais, prisidėti prie miesto įvaizdžio kūrimo, galintis tapti turistų traukos centru. Ar mes stadioną statome tik tam, kad kažką turėtume, ar tam, kad galėtume pristatyti savo šalį užsienyje, atverti duris į Lietuvą pasaulinio masto renginiams?
Federacija turėjo nemažai pastabų projektui, ypač dėl stadiono dydžio, jo pridėtinę vertę kuriančių niuansų ir pan.
Jei stadionas atitiktų aukščiausius UEFA reikalavimus, atsirastų galimybė ateityje organizuoti kad ir UEFA Supertaurės varžybas. Tai būtų labai rimtas įvertinimas. Bet stadione turi būti ne tik bent 20 tūkstančių sėdimų vietų ir stogas virš galvų. Dar reikia ir kokybinio aspekto. Turime apsispręsti, ar žiūrovas stadione bus tik pasyvus stebėtojas, ar gaus prieigą prie tam tikro turinio, multimedijų ir pan.
Moderniuose stadionuose žiūrovams kuriama komfortiška aplinka, tai ne tik kėdės ir aikštė, tai ir technologijos, įvairios paslaugos. Pasakyti, kad jūs tik pastatykite ir bus gerai – prasčiausias variantas. Nebus gerai, jei stadionas bus morališkai pasenęs ar neatitinkantis aukščiausių reikalavimų.
Turime Lietuvoje ne vieną pavyzdį, kai už Europos Sąjungos pinigus buvo statomi stadionai, aikštynai, o paskui paaiškėjo, kad tuo neįmanoma naudotis, nes viskas įrengtos neatsižvelgus į elementarius sportuojančių poreikius, tarptautinius reikalavimus. Jei nenorime dar labiau nusivilti, turime statyti stadioną, kuris bus šiuolaikiškas ir po 20 metų“, – portalui futbolas.lt sakė LFF prezidentas E.Eimontas.
Tiesa, kol daugiafunkcinis kompleksas bus pasirengęs priimti sportininkus (bei darželių, bibliotekų ar kultūros centrų lankytojus), praeis dar ne vieneri metai. Sprendžiant iš Vilniaus savivaldybės parengto veiksmų plano realių darbų pradžios reikės palūkėti bent jau iki 2018 m. vidurio.
Vien tik konkurso dalyvių išankstinė atranka truks 45 dienas. O visas procesas iki sutarties įsigaliojimo – bent 675 dienas. Pagal šiuo metu galiojančią programą Koncesijos sutarties įsigaliojimas numatytas 2018 m. birželio 30 d.
Ar mes stadioną statome tik tam, kad kažką turėtume, ar tam, kad galėtume pristatyti savo šalį užsienyje, atverti duris į Lietuvą pasaulinio masto renginiams?
Akivaizdu, kad bent jau artimiausiu metu Nacionalinio stadiono vietoje jokie statybų darbai nebus vykdomi.
„Norėtųsi, kad realūs darbai būtų pradėti kuo greičiau ir nereikėtų dar 10 metų laukti. Ir taip jau pakankamai ilgai laukėme. Tą klausimą tikrai reikia išspręsti, tad tikiuosi, kad trečias kartas nemeluos ir šis kompleksas pagaliau bus pastatytas“, – vylėsi Vilniaus vicemeras Linas Kvedaravičius.
Vis dėlto, Vilniaus vicemeras buvo įsitikinęs, kad šį kartą darbai bus ne tik pradėti, bet ir užbaigti: „Jei tikrai ateis kompanija, atitinkanti visus kriterijus ir pasiryžusi įgyvendinti projektą, tai ji ir statys tą visą kompleksą. Papildomu argumentu vykdyti statybas, o ne tik jas imituoti taps ir finansavimo modelis. Nebus jokių išankstinių mokėjimų. Apmokami bus tik realiai atlikti darbai. Tikėtina, kad tokiu būdu šis kompleksas ir bus pastatytas.“
Tad kol kas ant Šeškinės kalvų turime tik Nacionalinio stadiono griaučius. O naujo, modernaus ir solidaus stadiono lietuviams dar teks palaukti. Tiesa, prieš kelis mėnesius ambicingu projektu Lietuvą sužavėjo Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.
Jis buvo pasirengęs jau 2017 m. rudenį kapitaliai renovuotame Kauno S.Dariaus ir S.Girėno stadione priimti Anglijos nacionalinę futbolo rinktinę. Vis tik, panašu, kad realybė eilinį kartą yra kietesnė už visus norus ir ketinimus.
„Deja, ir Kaune vilties sulaukti atnaujinto stadiono lieka vis mažiau. Prieš du mėnesius tos vilties buvo daug daugiau nei dabar. Tad gali būti, kad kitą rudenį mes ir vėl anglus priimsime Vilniuje, LFF stadione. Pagrindinė kliūtis – net ne finansai, o dokumentacija. Kadangi norint pradėti stadiono renovavimo darbus reikia derinti su įvairiomis tarnybomis, o jos turi savo atskirus reikalavimus ir dėl tokių biurokratinių kliūčių stringa visas procesas. Tokia yra liūdna realybė“, – pripažino E.Eimontas.
