„Tikrai nesu pervargęs fiziškai ar psichologiškai. Juk žaidžiau futbolą – dariau tai, kas yra mano gyvenimas. Bet ateina laikas, kai sprendi: ar baigti, ar dar žaisti toliau. Tą sprendimą baigti priėmiau ne iš karto, bet situacija jį diktavo, savijauta neleido žaisti 100 procentų taip, kaip galėčiau“, – priežastis, dėl kurių nusprendė dėti tašką įspūdingoje karjeroje, vardija 37 metų Deividas Česnauskis.
Atsisveikino kukliai
Deividas futbolo aikštėje išliko trejais metais ilgiau nei trejais metais jaunesnis jo brolis Edgaras. D. Česnauskio atsisveikinimo rungtynės buvo sužaistos lapkritį, kai „Trakai“ namuose rungtyniavo su „Kauno Žalgiriu“.
Komandos draugų Deividas buvo išmaudytas šampane, o „Trakai“ veterano atsisveikinimą paminėjo pergale 1:0. Tačiau pats D. Česnauskis aikštėje nepasirodė, o Lietuvos futbolo federacijos (LFF) stadiono tribūnose sėdėjo apie 100 žiūrovų.
„Taip, nebuvo žiūrovų, nebuvau į aikštę įleistas pats. Žaidžiant aukštesnio lygio futbolą taip nebūna. Išeina atsisveikinantis futbolininkas į aikštę, susirenka nemažai žmonių. Bet Lietuva nėra futbolo šalis. Tikiuosi, kad sulauksime tokių laikų, kai viskas bus kitaip, kai žiūrovai plūs į stadionus. Bet tam pirmiausia patys turime susitvarkyti futbolo organizavimo ir panašius klausimus. Kai atsiras rezultatas, pradės rinktis ir žiūrovai. Dabar, kai virš galvos švilpauja vėjai, kai stadione nėra jokio komforto, žmonės noriau renkasi pavasarį, o ne rudenį – nors rungtynėse ir kažin kas vyktų“, – savo išleistuves su bendra Lietuvos futbolo depresija sieja D.Česnauskis.
Pradžia – mokyklos stadione
Iki „Trakų“ daugiausia saugo, bet kartais ir gynėjo pozicijoje žaisdavęs futbolininkas perėjo ne vieną klubą. Profesionalo karjerą pradėjęs Panevėžio „Ekrane“, vėliau žaidė Rusijoje (Maskvos „Dinamo“ ir Maskvos „Lokomotiv“), Škotijoje (Edinburgo „Heart of Midlothian“), Graikijoje (Herakliono „Ergotelis“, Salonikų „Aris“), Azerbaidžane („Baki“).
Na, o pažintis su futbolu prasidėjo Kuršėnuose, kur sportininkas gimė ir augo.
„Kuršėnuose pradėjau lankyti pirmąsias treniruotes. Gyvenau netoli mokyklos, o šalia jos buvo stadionas, kur su draugais praleisdavau visą laiką. Brolis taip pat įsitraukė“, – pasakoja apie savo vaikystę Deividas.
Į Panevėžį D.Česnauskis išvyko paauglystėje. O 19-os – į Rusiją.
Ryškiausi prisiminimai – iš Škotijos
„Kiekvienas mano karjeros etapas buvo įdomus ir geras. Patirties įgijau ir Rusijoje, ir Škotijoje, ir Graikijoje, ir Azerbaidžane. Visur buvo ir pergalių, ir nusivylimų, bet iš kiekvienos šalies turiu puikių prisiminimų. Rusijoje tapome čempionais, Škotijoje ir Azerbaidžane laimėjome taurę. Galbūt Graikijoje jokių titulų nelaimėjau. Bet puikiai su Salonikų klubu „Aris“ sužaidėme Europos lygoje – patekome į grupių turnyrą, o iš jo – net į atkrintamąsias. Taigi kiekvienas etapas paliko daug gerų kontaktų bei prisiminimų. Štai A lygoje čempionu tapti nepavyko. Tik jaunystėje su Panevėžio „Ekranu“ du kartus laimėjome taurę“, – kalba Deividas.
Nepaisant to, kad didžiausią aukštumų pasiekė klube „Lokomotiv“, D. Česnauskiui už Rusijos čempiono titulą brangesni atsiminimai apie tai, kaip su „Hearts“ laimėjo Škotijos taurę.
„Pergalė Rusijos čempionate su Maskvos „Lokomotiv“ atrodytų svarbiausias rezultatas. Bet visos geriausios su futbolu susijusios emocijos, kokios tik galėjo būti, užplūdo laimėjus Škotijos taurę. Tada aš pasijutau tikras futbolininkas – rungtynes stebėjo apie 80 tūkst. žiūrovų, Edinburge autobusą pasitiko minia žmonių. Po kiek laiko specialiu autobusu apvažiavom miestą su taure ir buvo didelė šventė stadione“, – pasakoja buvęs Lietuvos rinktinės žaidėjas.
Edinburgo klubą tada valdė dabar nuo Lietuvos teisėsaugos Rusijoje besislapstantis kaunietis verslininkas Vladimiras Romanovas. Iš Rusijos į Škotiją D.Česnauskis persikėlė jo pastangomis.
„Žaidžiau Škotijoje su Lietuvos jaunimo rinktine, priėjo V.Romanovas ir pasiūlė iš „Lokomotiv“ keltis į „Heart of Midlothian“. Tiesa, tada manęs tai nesudomino, nes turėjau pasiūlymų ir planų, susijusių su „Lokomotiv“. Metai, praleisti Rusijos sostinėje, man buvo kaip ir geri, tik to žaidimo laiko gaudavau nepakankamai. Visada tekdavo į aikštę eiti kaip keičiančiam – mano pozicijoje žaisdavo Rusijos rinktinės futbolininkai ir prasimušti toli gražu nebuvo lengva. Todėl po metų nutariau palikti „Lokomotiv“ ir keltis į Škotiją“, – pasakoja Deividas.
Be futbolo neliko
Šiemet Deividas su žmona Vaida Grikšaite-Česnauskiene atšventė dešimties metų vedybų sukaktį. Dabar pora augina tris vaikus. Vyriausiam Deividui – dešimt. Jis lanko „Žalgiriečio“ futbolo mokyklą.
Trejais metais jaunesnis Rojus, o dukrelei Emai – vieni.
Konkurso „Mis Lietuva 2002“ nugalėtoja V.Česnauskienė dirba LFF, yra kūrusi ir dalyvavusi ne viename futbolo projekte, skatinusi žaisti futbolą mergaites.
Tad, suprantama, didelių kivirčų dėl Deivido žaidimo, išvykų, treniruočių stovyklų šeimoje nebuvo.
„Ne, tikrai dėl futbolo jokių priekaištų iš žmonos negirdėjau. Nors futbolas jos gyvenime atsirado tik tada, kai susipažino su manimi“, – tikina D.Česnauskis.
Pakabinęs sportbačius ant vinies, jis nuo futbolo nepasitraukė. Iškart po paskutinio sezono aikštėje tapo Vilniaus „Žalgirio“ klubo sporto direktoriumi.
