Prieš penkiolika metų išvykęs į Rusijos sostinę, ilgametis Lietuvos rinktinės žaidėjas tikėjosi joje ir užbaigti karjerą, tačiau likimas jam pasiūlė šį tą naujo, o jis atsisakyti negalėjo.
- Deividai, bus labai keista matyti tave vilkintį ne CSKA aprangą. Kaip manai, ar pats prie to greitai priprasi?
- Man pačiam kol kas taip pat labai sunku save įsivaizduoti atstovaujantį ne CSKA, o kitai komandai. Kol kas su tuo dar negaliu susitaikyti. O sunkiausia bus buitine prasme palikti Maskvą, kurioje praleidau 15 metų, kur yra mano namai, draugai, daugybė pamėgtų vietų. Ramina tik tai, kad į Vladikaukazą keliuosi neilgam – dvejiems metams.
- 11 metų viename klube yra labai daug. Kas lėmė tokį atsidavimą CSKA?
- Atsidavimą vienam klubui lemia sudarytos sąlygos darbui, gyvenimui ir, aišku, užduotys, kurios visada buvo maksimalios. Tai daro sportininko gyvenimą įdomų, kadangi tikslas tik vienas – aukščiausia vieta, kokiame turnyre bedalyvautum. Tai yra motyvacija, be kurios sporte labai sunku.. Ir, aišku, pergalės, kurias pasiekėme su komandos draugais, nes pergalės, gera nuotaika suburia gerą kolektyvą, kuriame visada malonu ir gera dirbti..
- Prisimink iš to laikotarpio du reikšmingiausius dalykus: vieną teigiamą ir vieną neigiamą.
- Teigiamų dalykų buvo daug, ir kažkurį vieną išskirti sunku.. Galbūt, tai pirmasis laimėtas čempionatas. Po to sekė daug kitų laimėjimų ir pergalių, bet jos jau nebuvo tokios saldžios, kaip pirmoji. Po kai kurių laimejimų net taurės neimdavau į rankas, nes žinodavau, kokia ji sunki ir kad yra pavojus ją sudaužyti (šypsosi).
- Kada pirmą kartą išgirdai, kad gali persikelti į kitą ekipą?
- Pirmą kartą išgirdau šių metų pradžioje, kai pajutau, kad treneris manimi nepasitiki ir nemato manęs pagrindinėje sudėtyje. Tada ir atsirado noras keisti, tačiau skubotų sprendimų nedariau. Tiesiog dirbau ir laukiau, kad po prastų rezultatų kažkas pasikeis. Tačiau kai paaiškėjo, kad niekas nepasikeis, supratau, kad laikas man persikelti kitur. Labai gaila, bet toks yra sportininko gyvenimas..
- Nepaisant tų kalbų, per draugiškas rungtynes tau teko toli gražu ne antraeilis vaidmuo. Vadinasi, treneriams dar buvai reikalingas?
- Per draugiškas ryngtynes gaudavau žaisti panašiai tiek pat, kiek ir kiti žaidėjai, tačiau treneris pagrindinėje sudėtyje matė kitus. Manęs tai netenkino.
- Su „Alania“ rimtos derybos jau vyko prieš kelis mėnesius. Kodėl tada nepavyko susitarti?
- Rimtomis derybomis to nepavadinčiau. Tiesiog klubo vadovybė rodė norą, buvo su manimi susisiekusi, tačiau viską lemia finansinė padėtis. Kai tik ji susibalansavo, prasidėjo konkreti kalba.
- Ar tiesa, kad labiausiai paties atvykimo į Vladikaukazą norėjo buvęs tavo treneris Valerijus Gazajevas?
- Taip, tai tiesa, V.Gazajevas norėjo mane matyti. Jeigu jo klube nebūtų, tikrai būčiau atmetęs pasiūlymą.
- Daugelis sportininkų Vladikaukazo bijo dėl velniškai ilgų kelionių. Neišgąsdino šis faktas?
- Dėl ilgų kelionių nerimo nėra. Daug kartų esu buvęs ir žaidęs Vladikaukaze. Rusijoje yra miestų, kur daug toliau skristi ir daug prasčiau gyventi buitine prasme. Suprantu, kad tai nėra svajonių miestas, bet aš svajonių mieste praleidau 15 metų ir tuo didžiuojuosi bei džiaugiuosi. Drąsiai galiu pasakyti, kad Maskva – mano namai.
- Būsimo kontrakto trukmė – dveji metai. Kiek realu, kad tai paskutinis Deivido Šembero, kaip profesionalaus žaidėjo, kontraktas?
- Taip, tai yra mano paskutinis kontraktas futbolininko profesionalo karjeroje. Daugiau žaisti nebenoriu, tad tai yra galutinis ir neginčijamas mano sprendimas.
- Dar vienas Lietuvos futbolo sirgalius dominantis klausimas – kaip naujame atrankos cikle seksis Lietuvos rinktinei?
- To negaliu atsakyti nei aš, nei LFF prezidentas, nei treneris. Mes esame labai nepaprastoje grupėje. Žiūrint iš pirmo žvilgsnio, tai lyg ir aiškių favoritų nėra, tačiau analizuojant kiekvieną iš komandų profesionaliai,mano manymu, mes nesame stipresni už savo konkurentus. Su visais vyks arši kova, o kad pasiektumėm reikiamą rezultatą, reikės ir laimės,o galbūt ir nedidelio stebuklo (šypsosi).
- Kokie pirmieji įspūdžiai apie Czaba Laszlo?
- Bendravau su treneriu kelis kartus, paliko gerą įspūdį. Treneris, siekiantis aukščiausių tikslų man visada imponuoja.
- LFF beveik padvigubino kainas į Lietuvos rinktinės rungtynes. Ar nebaisu prarasti ir tuos paskutinius futbolo gerbėjus Lietuvoje?
- Man sunku analizuoti, kodėl kainos į rinktinės varžybas išaugo. Tai tikriausiai klausimas LFF vadovams. Asmeniškai, aš nematau, kodėl kainos turetų didėti. Bus labai gaila, jeigu futbolo gerbejų dar labiau sumažės ir taip negausioje aistruolių minioje.
- Ir paskutinis klausimas: kurie Lietuvos sportininkai Londono olimpiadoje laimės medalius?
- Sirgsiu už visus sportininkus Londone ir bet kurį medalį priimsiu, kaip didžiausią pasiekimą. Nenoriu nei vieno iš jų išskirti, tiesiog linkiu, kuo didžiausios sėkmės. Ir netgi jei nebus medalių, aš asmeniškai, jiems reiskiu didelę pagarbą vien už tai, kad atstovauja mūsų mažajai valstybei ir aukoja savo sveikatą, net neturėdami patenkinamų sąlygų pasiruošimui!
