– Pirmaisiais jūsų vadovavimo komandai metais užėmėte antrąją vietą, antraisiais – vos vos laimėjote čempionatą, o šiemet nugalėtojas buvo aiškus kur kas anksčiau. Kitąmet tapsite A lygos čempionais jau po trijų ratų?
Futbolas visur yra svarbiausias sportas. Taip, yra tokių šalių kaip Lietuva, kur pirmauja krepšinis, tačiau jų nėra daug. Be futbolo neįmanoma egzistuoti kaip sporto valstybei, futbolas yra kaip štampas, žymė, reikalinga visiems.
– Mes turime stabilumą, tvirtą pagrindą po kojomis. Kalbu ne vien apie pinigus. Turime tikslą, vientisą treniruočių procesą, žinome, kur einame. Sunku kalbėti apie kitus metus, nes nėra aišku, kokia bus A lyga. Mūsų tikslas nėra tapti čempionais po trijų ratų. Dukart tapome čempionais, tad dabar mūsų tikslas yra Europa. Žinoma, pagrindinis uždavinys bus laimėti A lygą, tačiau Europos turnyrai yra kitas žingsnis.
Vis dėlto, visada reikia žinoti, kad net ir surinkęs didesnį biudžetą, nebūtinai iškart pasieksi kažką žymiai daugiau. Reikia laiko.
Pavyzdžiui, šiemet mes nebuvome tokie sėkmingi Europoje. Zagrebo „Dinamo“ buvo vienas stipriausių varžovų, kokį galėjome gauti, tačiau negalime tuo teisintis. Pirmiausia reikia žiūrėti į save: kiek pritrūko sėkmės, buvo traumų, ne visi žaidėjai parodė tai, ko mes tikėjomės.
Pasirodymas Europoje parodo lygį, atsako į klausimą, kur yra visos šalies futbolas, tai yra galimybė pasirodyti ir žaidėjams, visai valstybei. Toks klubas kaip BATE gali būti geras pavyzdys, kad komanda iš nedidelės futbolo valstybės gali sėkmingai varžytis UEFA Čempionų lygoje. Tačiau jie turi infrastruktūrą – stadioną, treniruočių aikštes, o „Žalgiris“ yra klubas lagamine.
– Tačiau Vilniuje yra stadionas, komandai nereikia sukti galvos, kur žaisti Europos turnyrų rungtynes. Ar nuosavas stadionas yra toks svarbus elementas?
– Tai yra labai svarbu – šeima turi turėti namus. Futbolo klubo namai yra stadionas. Aš nekalbu apie piniginį aspektą, nes viską galima nuomoti, ką mes ir darome. Tačiau tas ėjimas iš vienos vietos į kitą yra blogai, stadionas yra labai svarbus. Turint stadioną klubas gali uždirbti, nes tada susirenka daugiau žmonių, tai juos pritraukia. Ypač pas mus, kur žmonės pripratę prie patogių krepšinio arenų ir juos reikia iš ten privilioti. Turime labai futbolą mylinčių žmonių, kurie į stadioną eina ir lyjant, ir sningant, tačiau tokių nėra daug.
Vis dėlto, manau, kad „Žalgiriui“ dabar liko vienas tikslas – Europos turnyrai. Mano sutartis po sezono baigiasi, tačiau dar nėra nuspręsta, ar ją pratęsime. Gali būti, kad kitais metais „Žalgiris“ bus pasikeitęs, nes daugelio žaidėjų sutartys taip pat baigiasi – tokių yra apie 70 procentų.
„Atlanto“ treneris Konstantinas Sarsanija „Žalgirį“ yra pavadinęs „parketine“ komanda ir jis yra teisus. Daugiausia laiko mūsų žaidėjai praleidžia ant dirbtinės dangos aikščių ir netgi žaisdami Lietuvoje kitą kartą susiduriame su problemomis. Galima sakyti, kad Europoje mes turime pranašumą dėl aikštės, tačiau žaidžiant su tokiom komandom kaip „Salzburg“ ar Zagrebo „Dinamo“ tas pranašumas nėra didelis.
– Vis dėlto, ar įmanoma „pastatyti“ gerai Europoje žaidžiančią komandą neturint stipraus vietinio čempionato?
– Tai lyg bandyti paaiškinti vandens skonį žmogui, kuris niekada jo negėrė. Žaisdamas Europoje visada susitinki su lygiomis arba stipresnėmis komandomis, o Lietuvoje turi žaisti visiškai kitaip, taikyti kitą taktiką.
Visos Lietuvos komandos šiemet žaisdamos prieš mus koncentravosi tik ties gynyba, statydavo „autobusus“, laukdavo mūsų klaidų, standartinių situacijų. Europoje jau „Žalgiriui“ reikia žaisti kitaip. Žinoma, galima treniruotėse modeliuoti įvairias situacijas, tačiau tai nėra rungtynės, kur didelę įtaką daro ir stadionas, sirgaliai, spaudimas, aikštės danga ir kiti dalykai.
Tai bandome spręsti žaisdami draugiškas rungtynes. Turime nemažai kontaktų, tad nesunkiai randame aukšto lygio varžovų. Pavyzdžiui, prieš sezoną žaidėme su Pilzeno „Viktoria“ ir jie mūsų nenugalėjo, tad dabar vis nekantrauja, kada galės atsirevanšuoti.
– Kokia linkme, jūsų nuomone, per pastaruosius metus eina Lietuvos futbolo A lyga?
– Manau, kad futbolas po truputį auga. Jei kalbėtume apie A lygą, tai šis sezonas yra kur kas įdomesnis – ypač pirmoji jo pusė. Buvo tikrai daug įdomių rungtynių. Futbolo lygis buvo neblogas, tačiau didžiausia problema išlieka stabilumas, ypač finansinis.
Tai yra pagrindas. Kai turi sužaisti 36 rungtynes, o sezono viduryje yra nemažas tarpas, klubams tampa sunkiau. Lietuvos futbolo lyga tikrai turi potencialo augti, tačiau pirmiausia reikia galvoti apie stabilumą, planuoti biudžetus. Blogas neplanavimo pavyzdys šiemet buvo „Banga“, kuri čempionato pradžioje pateikė ne vieną staigmeną, o pabaigoje turėjo problemų surinkti žaidėjus rungtynėms.
Manau, kad „Žalgiris“ tikrai galėtų rungtyniauti „Ekstraklasa“ čempionate ir išvengtų iškritimo į žemesnį divizioną. Žinoma, infrastruktūra skiriasi absoliučiai.
Lygoje yra daugiau įdomių žaidėjų, tačiau gaila, kad jie dažniausiai ne lietuviai. Nepasirodo jaunų 18-19 metų amžiaus futbolininkų. Galvojant apie ateitį reikia ugdyti jaunimą, nes be jaunų talentų stabilumo nebus.
Taip, kartais tu gali prisivilioti jaunų žaidėjų iš užsienio, tačiau jie čia bus ne daugiau metų ar dviejų, padarys kad ir menką žingsnį į priekį ir išvyks į aukštesnį lygį. Tikrasis čempionato lygis turi būti matomas vietos jaunime.
– Lietuvoje vis atsiranda trenerių iš užsienio, kurie čia atsiveža nemažai futbolininkų iš savo šalių, kitų užsieniečių. Jums dirbant „Žalgiryje“ komandoje niekada jų nebuvo itin daug. Kodėl?
– Pirmiausia, lenkai futbolui darbo ieško ne tokiose šalyse kaip Lietuva, jie žiūri ten, kur didesnis uždarbis. Galbūt ir norėčiau turėti daugiau pajėgių užsieniečių, kad ir lenkų, tačiau jie per brangūs. Nenoriu čia vežti tokių žaidėjų, kurie neatitiks komandos lygio ir užims lietuvio vietą aikštėje. Reikia ieškoti jaunų lietuvių, suteikti šansą jiems žaisti šalia tokių futbolininkų kaip Deividas Šemberas. Be to, aš esu treneris, niekada neturėjau ambicijų būti agentu ar užsiimti futbolininkų „prekyba“.
– Kaip manote, ar Lenkijos ir Lietuvos lygis skiriasi labai stipriai?
– Manau, kad „Žalgiris“ tikrai galėtų rungtyniauti „Ekstraklasa“ čempionate ir išvengtų iškritimo į žemesnį divizioną. Žinoma, infrastruktūra skiriasi absoliučiai. Futbolo rungtynės „Ekstraklasa“ lygoje vyksta visiškai kitaip nei Lietuvoje. Mačai yra rodomi per televiziją, filmuojama daug kamerų ir aukščiausia kokybe, tai pritraukia ir daug žiniasklaidos dėmesio. Manau, kad tos aplinkos lygis dažnai yra aukštesnis nei žaidžiamo futbolo.
Lietuvoje to nėra, rėmėjų mažai, televizijos pinigų klubai visiškai negauna. Manau, kad tai tikrai kada nors pasikeis, tą paskatinti turėtų nacionalinis stadionas. Kitaip būti negali, nes futbolas visur yra svarbiausias sportas. Taip, yra tokių šalių kaip Lietuva, kur pirmauja krepšinis, tačiau jų nėra daug. Be futbolo neįmanoma egzistuoti kaip sporto valstybei, futbolas yra kaip štampas, žymė, reikalinga visiems.
Visos Lietuvos komandos šiemet žaisdamos prieš mus koncentravosi tik ties gynyba, statydavo „autobusus“, laukdavo mūsų klaidų, standartinių situacijų. Europoje jau „Žalgiriui“ reikia žaisti kitaip.
– Pastaraisiais metais A lygos komandos susidurdavo su pinigų problemomis, o šiemet ypač daug kalbama apie sutartas rungtynes. Esate tai matęs ar jutęs A lygos rungtynėse?
– Taip, kartais būna situacijų, kai pamatai keistų dalykų. Ne visada gali žinoti varžovų galimybes, tačiau futbolininko ir trenerio patirtis leidžia suprasti, kada kažkas vyksta įtartinai.
Yra žmonių, kurie nesugeba kitaip kažko pasiekti ir aš nekenčiu tokių dalykų. Vis dėlto, aš netikiu, kad įmanoma visiškai suplanuoti rungtynes. Taip, gali žaidėjas turėti įtakos vienam ar kitam epizodui, tačiau ne visam mačui. Gerai, kad to niekada nepasitaikė „Žalgiryje“, turime griežtas taisykles, pagal kurias futbolininkai už tai būtų griežtai baudžiami.
– Ar dar matote iššūkių Lietuvoje? Kas laukia „Žalgirio“ kitą sezoną?
– Žinoma, visada gali rasti iššūkių, kiekviena diena yra naujas iššūkis. Vis dėlto, manau, kad „Žalgiriui“ dabar liko vienas tikslas – Europos turnyrai. Mano sutartis po sezono baigiasi, tačiau dar nėra nuspręsta, ar ją pratęsime.
Sėsime ir diskutuosime, kokie bus tikslai kitiems metams, ką turėsime, koks bus biudžetas ir taip toliau. Kai bus nuspręsta dėl trenerio, ateis eilė žaidėjams. Gali būti, kad kitais metais „Žalgiris“ bus pasikeitęs, nes daugelio žaidėjų sutartys taip pat baigiasi – tokių yra apie 70 procentų.
