„Pradžia buvo šiek tiek slogi – galbūt tai lėmė aikštės kokybė. Kol adaptavomės prie aikštės, tol išgyvenome sunkesnį periodą. Praleidome įvartį – čia jau nieko nepasakysi. Viską lėmė individualus varžovų meistriškumas.
Komanda sugrįžo į rungtynes, atrado savyje jėgų atsitiesti. Pirmą kėlinį užbaigėme tikrai daug ryškesnėmis spalvomis, susikūrėme keletą progų, įmušėme įvartį. Aišku, buvo nuošalė.
Antrajame kėlinyje turėjome konkrečią užduotį – lyginti rezultatą. Pagal žaidimo temperatūrą buvome arčiau lygiųjų. Visgi praleidome šiek tiek per pigų įvartį. Sulig tuo momentu vėl buvo tas kritinis taškas. Kovojome iki galo. Vyrams už šį atsidavimą reikėtų padėkoti. Išlyginamojo įvarčio siekėme ir su žiūrovų pagalba. Didelis ačiū jiems. Jautėsi jų palaikymas, energija.
Deja, bet ši istorija, galbūt, panaši į praėjusių ir dar praėjusių rungtynių. Bendrai, žaidimas buvo geras. Buvo sunkių, kritinių momentų, bet bendrai žaidimu aš esu patenkintas. Žinau, ką reiškia pralaiminėti 0:2 Tada mintys, ko gero, sukasi, kad nebūtų 0:3 ar 0:4. 0:2 ir 0:4 yra labai šalia – tai dviejų atakų klausimas.
Ilgiau kontroliavome kamuolį, apylygiai smūgiavome į vartų plotą. Tai buvo dviejų panašaus pajėgumo komandų rungtynės, kurias keli žaidėjai išsprendė individualiu meistriškumu“, – rungtynes apibendrino treneris.
– Po ilgesnės pertraukos į nacionalinę rinktinę sugrįžo Gvidas Gineitis. Kiek jautėsi, kad yra daugiau kokybės aikštės viduryje?
– Gvidas, ko gero, ir yra tas kokybės garantas. Aikštės viduryje jaučiasi tas solidumas, jo įtaka vidurio kontrolei. Pradžioje jam nebuvo lengva. Jis sakė, kad buvo sunku adaptuotis prie šios aikštės, kuri buvo klampoka.
– Kas bus svarbiau prieš artėjančias rungtynes – atstatyti vyrus fiziškai ar psichologiškai?
– Fiziškai atsistatyti svarbiausia. Galime liūdėti, graužtis, bet pats žaidimas nėra nuviliantis. Kad rungtynėse bus 20 minučių, kurios priešininkams bus geresnės – normalu. Tai būna kiekvienose rungtynėse. Kiekviename mače būna etapų, kai viena ar kita komanda kontroliuoja, diktuoja žaidimą.
Praleidome įvartį, bet galėjome praleisti ir daugiau. Nepraleidome, nes vyrai nenuleido rankų, surėmė pečius ir atstovėjo. Manau, kad šios rungtynės tęsėsi iki pat švilpuko ir iki jo galutinis rungtynių rezultatas nebuvo aiškus. Nesimatė, jog nei vienas žiūrovas paliktų stadioną anksčiau laiko.
Aišku, apmaudu ir psichologiškai tai slegia, nes žaisdami gerai nieko už tai negauname, todėl mūsų užduotis – kuo greičiau pakelti žaidėjus emociškai. Vėlgi, pasikartosiu – rungtynes išsprendė individualus meistriškumas.
– Treneri, po visų trejų rungtynių iš esmės mintys panašios – žaidimas tenkina, tačiau taškų nėra. Ko trūksta iki lūžio, kad geras žaidimas virstų ir taškais?
– Logiškai mąstant, reikia realizuoti savo susikurtas progas. Detalės lemia galutinį rezultatą. Žaidėjai turi prisiversti bėgti tiek į gynybą, tiek į puolimą – čia aš negaliu turėti jokių pretenzijų. Nei vienose rungtynėse mes nenusileidžiame žemiau savo pradžioje iškeltų standartų.
