Gruodžio 20-ąją V.Dambrauskas džiaugėsi savo treniruojamos „HNK Gorica“ komandos pergale prieš Splito „Hajduk“ ir į žiemos atostogas žengė dar nežinodamas, kad šis mačas jam buvo paskutinis Kroatijoje.
Trečia vieta turnyro lentelėje, 4 taškų atsilikimas nuo lyderių ir įspūdingas Velika Goricos miesto komandos žygis žavėjo Kroatiją. Kaip dabar matome, ne tik ją.
Prieš keletą savaičių V.Dambrauskas sulaukė skambučio iš „Erelio lizdo“ – „Ludogorec“ sporto bazės. Bulgarijos klubo vadovai pasidomėjo, ar lietuvį domintų galimybė dirbti Razgrado komandoje, devynis kartus iš eilės tapusioje šalies čempione.
Komandoje, kuri pastaruosius ketverius metus žaidė Europos lygos grupių etape, o 2016–2017 metų sezone Čempionų lygoje stumdėsi su tokiais milžinais kaip „Paris Saint-Germain“, Londono „Arsenal“ ir „Basel“.
Vis dėlto V.Dambrauskas negalėjo iškart šokti prie spintos ir krautis lagaminų.
„Aš priklausiau kitam klubui, čia buvo tas momentas, kur daug kas priklausė nuo „HNK Gorica“, kaip pavyks susitarti, ar jie sutinka paleisti mane, ar ne. Noriu padėkoti jiems, nebuvo daroma kliūčių. Jie suprato, kad ir jų klubui yra garbė, ir man didžiulis šansas gyvenime“, – interviu 15min pasakojo treneris.
Jam sunku palikti Velika Goricos miestą ir komandą, kuri dar prieš keletą sezonų rungtyniavo antroje pagal pajėgumą Kroatijos lygoje, o dabar ryškiomis spalvomis žiba pasaulio vicečempionų šalyje.
Bet Čempionų lygos svajonė nustūmė į šalį bet kokias abejones.
„Ludogorec“ klubas turi savo talismaną – gyvą erelį, vardu Fortūna. Drąsos ir stiprybės simboliu laikomas paukštis įspūdingais sparnų mostais suka ratus aplink stadioną prieš Razgrado komandos namų rungtynes.
Prieš trejus metus V.Dambrauskas Čempionų lygos atrankoje su Vilniaus „Žalgiriu“ prieš „Ludogorec“ patyrė vieną skaudžiausių pralaimėjimų karjeroje, kai 1:4 išvykoje krito po įspūdingo mūšio ir pergalės 2:1 Vilniuje.
Dabar treneris tiki, kad Fortūnos sparnai nuskraidins į gyvenimo svajonę.
Prieš kol kas didžiausią karjeros iššūkį – išskirtinis ir atviras V.Dambrausko interviu 15min.
– „Ludogorec“ pranešime spaudai buvo rašoma, kad pasikvietė kelerius metus stebėtą trenerį, ar buvo jaučiamas tas susidomėjimas ir anksčiau? Galbūt ir pokalbių buvo?
– Aš nežinau, taip ir nebūna, kad kas nors reguliariai tau skambintų ir sakytų, kad tave stebi. Aš žinau, kaip dirba „Ludogorec“, kaip dirba jų štabas. Kai su „Žalgiriu“ prieš juos žaidėm, jie turėjo slaptų agentų, kurie dvi savaites gyveno Vilniuje, žiūrėjo mūsų treniruotes, rungtynes.
Kaip ir aš, kai sužaidžiu prieš kurią nors komandą Europoje ar turiu žaidėją, kuris pereina į kitą klubą, juos vis tiek stebiu ateityje, žiūriu, kaip sekasi, kaip progresuoja.
O kai jau pasitaiko proga, kai tau reikia to žmogaus – tada ir susisieki. Neabejoju, kad visi didieji klubai ne vieną trenerį ar žaidėją stebi. Ne laikas kažką stebėti, kai jau šiuo momentu reikia žmogaus.
Mano svajonė ir mano ambicijos yra kiekvieną sezoną žaisti Čempionų lygos grupių etape
– Kada buvo tas pirmas skambutis, kokia buvo jūsų reakcija?
– Čia paprastas skambutis, visada jie būna panašūs: ar tau įdomu, ar svarstytum? Visada yra įdomu galvoti, matyti save aukštesniame lygyje, bet pirmas atsakymas yra toks: „Aš turiu kontraktą ir apie nieką mes šiuo metu negalime kalbėti“. Pirmiausia reikia gauti dabartinio klubo leidimą derėtis ir kalbėtis. Ir su jais reikia tartis, ar jie man išvis leidžia galvoti apie tą šansą.
– Kai jau buvo duota žalia šviesa, kokie buvo pagrindiniai sąlyčio taškai, kurie turėjo sutapti tiek iš jūsų pusės, tiek iš klubo? Kur buvo daugiausia diskusijų?
– Na, iš mano pusės reikalavimų buvo mažiau, man čia yra galimybė dar laipteliu pakilti aukščiau. Žinau, kas tai per klubas, kokias galimybes, kokius žaidėjus jis turi.
Iš mano pusės yra tikėjimas, kad galiu padėti šiai komandai pakilti, žaisti geriau, laimėti. Tikiu, kad galiu tai padaryti. O visa kita – iš „Ludogorec“ pusės: kad komanda žaistų gerą, atakuojantį futbolą, bet svarbiausia - laimėtų. Tikslai yra labai aukšti. Laimėti vietinį čempionatą – nediskutuojama, tiesiog privalai tą padaryti. O kitas žingsnis – patekimas į UEFA turnyrų grupių etapą.
Pats pavojingiausias, pats blogiausias dalykas sporte yra būti vidutinybe
Aišku, didžiausia motyvacija ir didžiausias tikslas visada bus Čempionų lyga. Mano svajonė ir mano ambicijos yra kiekvieną sezoną žaisti Čempionų lygos grupių etape. Čia toks klubas, kur tos ambicijos sutampa, tai ir yra svarbiausias sąlyčio taškas.
Mūsų žaidimas su „HNK Gorica“ irgi buvo kaip prisistatymas, nes mes žaidėme atakuojantį futbolą, gerą futbolą, stengėmės dominuoti. Toks klubas kaip „Ludogorec“ privalo tą daryti, nes tai – geriausias klubas Bulgarijoje.
– Ar buvo kažkokių dvejonių tuo derybų laikotarpiu, ar buvo kažkoks aspektas, privertęs bent susimąstyti?
– Nežinau, kokie čia gali būti momentai. Nemanau, kad yra tokių žmonių, kurie neturi ambicijų. Jei tu neturi jų sporte – tai pats blogiausias dalykas.
Pats pavojingiausias, pats blogiausias dalykas sporte yra būti vidutinybe, tenkintis tuo, kad esi komforto zonoje, kad viskas yra neblogai. Tą pačią minutę tu sustoji, o gal net pradedi eiti atgal.
Ambicijų turiu labai daug, turiu labai daug noro mokytis, įrodyti daug kam ir sau, kad galiu dirbti šitam lygyje. Net negaliu kitaip atsakyti į šį klausimą. Vienintelė abejonė buvo nebent ta, ar galės susitarti klubai, ar iš tikro galėsiu tą žingsnį žengti. Esu dėkingas „HNK Gorica“ klubui, kad tai išsisprendė ir jau galiu galvoti apie kitą iššūkį.
– Tikriausiai šeimos reakcija irgi buvo teigiama?
– Šituo atveju aš esu be galo laimingas, kad turiu tokią nuostabią šeimą, kuri visada palaiko. Jie yra didžiulė dalis mano darbo, karjeros, be jų negalėčiau nieko padaryti. Besąlygiškas palaikymas ir pagalba yra svarbiausia. Aplink daug matau trenerių ar žaidėjų, kurie neturi iš šeimos tokio palaikymo...
Čia net ne tik palaikymas, čia aukojimasis, nes šeimai ne visada gali skirti laiko, su jais būti. Kartais turi ilgus laiko tarpus gyventi atskirai, šioje vietoje turiu pačią geriausią šeimą, kurią futbolo treneris gali turėti.
– Europos lygos grupių, etapas, Čempionų lygos grupių etapas - tikslai bus didžiuliai. Kalbant apie psichologinį pasiruošimą tam, kaip jaučiatės tokiam iššūkiui pasirengęs?
– Taip jau man klostosi karjeroje, kad aš nuo pat pradžių, kai atėjau į profesionalų futbolą, nekėliau sau mažesnių tikslų. O jų man ir aplinka neleisdavo kelti.
Kai pradėjau dirbti Valdo Urbono asistentu „Ekrane“, komanda buvo trejus metus iš eilės čempionė Lietuvoje. Joks kitas tikslas net nebuvo suprantamas – tu turi būti čempionas ir žaisti Europoje. Tada perėjau į „Žalgirį“, tai vėl buvo čempionų komanda ir jokio kito tikslo nebuvo keliama. Būdavo tikslas net toks – laimėti visas rungtynes Lietuvos čempionate.
Po „Žalgirio“ buvo Rygos RFS. Taip, galbūt tada klubas buvo čempionato vidutiniokas, bet mes nuo pat pradžių kėlėme tikslus ir čempionais tapti, ir Europoje žaisti. Tuos tikslus įgyvendinti pavyko.
Kai atvykau į „HNK Gorica“, kuri buvo lentelės viduryje ar net truputį žemiau, tikslas buvo vienas – padėti klubui augti ir patekti į Europos zoną. Dabar palieku šią komandą aukštesnėje pozicijoje nei ją radau. Manau, kad tas tikslas irgi yra įgyvendinamas.
Aukšti tikslai ir jų siekimas man – nieko naujo. Esu įpratęs matyti savo komandą žengiančią pirmoje vietoje ar šalia jos. Penki taurių finalai per penkerius metus irgi daug ką pasako. Bet koks kitas tikslas man pačiam nėra priimtinas.
„Ludogorec“ tikslai nėra kažkas, kas mane gąsdintų. Manau, kad yra didelė privilegija žaisti ir siekti aukščiausių pasiekimų po tokiu dideliu spaudimu. Jei turi spaudimą ir jis tave varo į priekį – tai yra privilegija. Pasikartosiu, bet blogiausias dalykas yra žaisi dėl nieko, būti lentelės viduryje ir galvoti, kad nei tu iškrisi kažkur, nei kažkur pretenduosi.
– Kiek jau teko pasidaryti namų darbų ir pasižiūrėti, kokia yra „Ludogorec“ komanda, žaidėjai?
– Aš manau, kad bent iš video įrašų esu neblogai susipažinęs su komanda. Nuo „Žalgirio“ laikų, kai žaidėme su „Ludogorec“, ne vienas žaidėjas yra likęs iki šiol. Kai dirbau kitose komandose, visada sekiau šios komandos žaidimą. Visus tuos trejus metus aš žinojau, kas ten žaidžia. Per šį laikotarpį teko matyti viso paskutinio pusmečio jų rungtynes, bent iš žaidybinės pusės, manau, esu tikrai neblogai susipažinęs.
Bet nemanau, kad tai reiškia labai daug, nes svarbiausi dalykai yra betarpiškas bendravimas su žaidėjais, komunikacija, susipažinimas. Vienas dalykas yra tai, kaip jie žaidžia dabar, o kitas – kaip jie gali žaisti, kaip juos sutelkti, kaip pritaikyti žaidimo stilių, kad komanda vėl galėtų dominuoti, mušti įvarčius, žaisti geriau, žaisti atakuojantį futbolą. Labai daug kas priklauso ir nuo tarpusavio santykių.
– Na, kiek teko matyti feisbuke, „Ludogorec“ sirgaliai ne visi yra patenkinti trenerio pasirinkimu. Ar tai pačiam kažką reiškia?
– (Juokiasi). Visų pirma, aš net ir dabar feisbuke ar instagrame nesu prijungęs savęs prie „HNK Gorica“. Ne tai kad nenoriu kažko matyti, bet aš tiesiog neskaitau. Man gali nebent iš šono papasakoti, ką ten rašo. Kad ir ką aš besakyčiau, niekam tai nieko nereiškia. Vienintelis darbo įvertinimas yra rezultatai. Manau, kad per karjerą tai esu įrodęs ne kartą.
Jei prisimintume ką rašė sirgaliai ar šiaip futbolo žmonės, kai atėjau į „Žalgirį“... Buvo netikėta, nes jaunas treneris, be patirties į tokį klubą ir taip toliau. Man nuo pat pradžių iki dabar kiekvieną kartą reikia įrodinėti ir manęs tai nejaudina.
Aš suprantu tuos žmones, kad jie išgyvena dėl savo klubo, nori savo komandai gero. Jiems tik galiu pasakyti, kad jų kritika man padeda. Aš dirbsiu dar daugiau, dar geriau, atiduosiu viską, kad tie žmonės galėtų didžiuotis savo klubu ir jo pasiekimais. Čia vienintelis dalykas.
Galim daug kalbėt, sakyt, kad yra viskas visai kitaip, bet vienintelis dalykas, kuris kalbės – tai rezultatai. Aš tai suprantu. Jei turi gerus rezultatus – tu visiems atsakysi į visus klausimus, net ir bet kuriam kritikui. O jei turėsi gerus rezultatus žaisdamas gerą futbolą...
Žinot, paskutiniai mano du kontraktai buvo tokie, kad viduryje sutarties išeinu į kitą klubą. Tai irgi rodo, kad kažkoks potencialas yra, kad kažką darome gerai, sugebame išgauti rezultatą. Manau, kad, kai „HNK Gorica“ paskelbė, jog tampu naujuoju treneriu, tai sirgaliai irgi nebuvo labai patenkinti, bet rezultatai kalba už save. Tikiuosi, kad viskas taip pat bus su „Ludogorec“.
– Kalbant apie „HNK Gorica“, ten patreniruoti teko gan trumpai, bet sėkmingai. Kaip galėtumėt apibūdinti tą etapą, kokios patirties ten pasisėmėte?
– Tai buvo viena geriausių patirčių gyvenime, tai buvo nuostabus laikas absoliučiai visomis prasmėmis. Galbūt prisidėjo ir tie sunkumai, kurie buvo 2020-siais, pradedant nuo pandemijos, žemės drebėjimo kovo mėnesį, dabar dar ir gruodį.
Iš tikro, aš labai susitapatinau su Kroatija, su Velika Goricos miestu, klubu, čia jaučiausi kaip savas, galvoju, kad ir kroatiškai būčiau greitai kalbėti pradėjęs. Žmonės mane priėmė puikiai, padėjo jaustis kaip namuose. Kitas dalykas – klubas, kur turėjau pačią geriausią patirtį, kokią treneris gali turėti, pradedant žaidėjais ir baigiant klubo vadovais. Ką mes nuveikėme su šiais žmonėmis – tai labai graži istorija.
Tai (palikti klubą - aut. past.) buvo vienas sunkiausių mano gyvenime sprendimų. Taip sutapo, kad dar ir sporto direktorius (Mindaugas Nikoličius – aut. past.) išėjo tą pačią dieną. Bet čia visiškas sutapimas, nebuvo niekas taip planuota. Gal kažkam atrodė, kad čia kažkoks pabėgimas, bet tikrai taip nebuvo.
Kai tu esi futbolo treneris ar žaidėjas ir tau ateina pasiūlymai, kurie galbūt atsiras vieną ar keletą kartų gyvenime, tu negali nepasinaudoti jais. Ypač, jei turi ambicijų ir didelių tikslų. Tai yra supratimas, kurio man reikia iš žaidėjų ir iš Velika Goricos žmonių.
Buvo ne vieną naktį nemiegota, galvojant, kaip čia pasielgti
Manau, palieku klubą geresnėje vietoje nei jį radau, didžiuojuosi viskuo, ką mes padarėme per šituos 10 mėnesių. Neabejoju, kad klubas nesustos. Taip, aš pasinaudojau savo šansu, bet tai geras klubas, augantis, kuris turi puikią komandą, vadybą, fantastišką prezidentą. Jei ta atmosfera bus išlaikoma, „HNK Gorica“ pasieks savo tikslus ir kitais metais žais Europoje. To ir norėčiau palinkėti ir pasakyti, kad visada būsiu pats didžiausias šios komandos sirgalius. Neabejoju, kad vienaip ar kitaip tęsime bendradarbiavimą. Nenoriu sakyti „viso gero“, sakau „iki pasimatymo“, nes visada palaikysiu ryšį su „HNK Gorica“.
– O ar nelieka bent krislo apmaudo? Sezonas klostėsi puikiai, buvo galimybė iškovoti istorinį medalį šitam klubui.
– Aišku, kad yra. Dėl to ir yra labai sunkus sprendimas. Buvo ne vieną naktį nemiegota, galvojant, kaip čia pasielgti. Tikrai nėra svarbiausias dalykas man pinigai, man daug svarbiau ryšiai, jausmas, kurį jauti dirbdamas klube.
Jei dirbi kažkokioje užsienio šalyje, tu čempionu pirmiausia turi tapti savo darbu, nes turi būti dvigubai geresnis nei vietiniai specialistai
Bet aš nuo pat vaikystės turiu svajonę apie Čempionų lygą, visi, kas yra man artimi, žino tai. Galimybė gauti tokį šansą ir nusveria visas tas abejones. Kad ir kaip ateitis susiklostytų, galvosiu, kaip mes galėjome užbaigti sezoną su „HNK Gorica“, ką mes galėjome pasiekti, bet, iš kitos pusės, didžiuojuosi tuo, ką mes padarėme.
Manau, kad klubas ir žaidėjai yra aukščiausiame taške istorijoje, todėl nėra baisu palikti, nes situacija būtų visai kita, jei klubas, pavyzdžiui, būtų kažkur žemai turnyro lentelėje ir krečiamas kažkokių problemų. Tada gal galvotum kitaip, bet dabar manau, kad atėjęs kitas treneris galės suteikti naują, gerą impulsą ir, kas žino, gal tai išeis tik į gerą.
– Po savo sparnu Kroatijoje turėjote ir žaidėją, į kurį Lietuvoje dedama labai daug vilčių – Pauliu Golubicką. Kokį jį pamatėte, ko jam dar trūksta ir ką šis žaidėjas gali pasiekti?
– Pamačiau labai talentingą, jauną, alkaną, pozityvų žaidėją. Net neabejoju, kad tik laiko klausimas, kada Paulius įrodys tą visiems ne tik Lietuvoje, bet ir Kroatijoje. Jam 2020-ieji, kaip ir daugeliui, buvo labai sunkūs metai: dėl traumų, dėl pandemijos ir t.t. Jis niekaip nesugebėjo įgauti ritmo, bet tikrai ne dėl savo kaltės.
Aš mažiausiai bijau dėl Pauliaus, nes tikrai tikiu juo ir matau didžiulį potencialą. Visiškai dėl jo neabejoju, jis praėjo adaptaciją Kroatijoje, pagyveno čia metus ir tikrai kitą ar dar kitą sezoną sušvis visomis savo ryškiausiomis spalvomis, įrodys, kad gali būti vienas geriausių žaidėjų ne tik savo komandoje, bet ir visoje Kroatijos lygoje. Tikrai nematau jo sustojančio, dėl šio žmogaus esu ramus, neabejoju jo sėkme.
– Trečiasis lietuvis „HNK Gorica“ komandoje su jumis buvo Mindaugas Nikoličius, dirbęs sporto direktoriumi. Būdami Lietuvoje mes matome jo vadovaujamo klubo rezultatus, matėme geriausio šalyje metų sporto direktoriaus prizą. O jūsų akimis, kokį vardą Kroatijoje Mindaugas yra užsitarnavęs?
– Kad ir ką aš sakyčiau, tai neatrodys taip, kaip yra. Mindaugas Kroatijoje... Net nežinau kaip pasakyti, kokio lygio autoritetas jis yra dėl savo darbo, žinių. Jis yra vienas iš didžiausią įtaką padariusių žmonių ir mano gyvenime: tiek karjeros sprendimuose, tik darbe, kai dirbome kartu. Manau, kad mes esame labai gera komanda futbolo klube. Tikiu, kad kažkada ateityje keliai vėl susikirs. Dabar išsiskiriame tam, kad kažkada kažkur susitiktume dar aukštesniame lygyje.
Jo kompetencija, jausmas, darbštumas bet kurioje srityje turėtų būti kaip pavyzdys žmonėms, kaip reikia siekti tikslo. Jei dirbi kažkokioje užsienio šalyje, tu čempionu pirmiausia turi tapti savo darbu, nes turi būti dvigubai geresnis nei vietiniai specialistai. Galvoju, kad aš dirbu daug, bet daugiau dirbančio žmogaus nei Mindaugas neteko gyvenime sutikti. Kiekvieną minutę jis gyvena darbu, futbolu ir čia gal kažkokios didelės paslapties, kaip padaryti karjerą, nėra.
Yra kokie 5 procentai išnaudotų galimybių, talento, sugebėjimų, bet didžioji dalis, tie 95 procentai – tavo darbas, sugebėjimas mokytis iš klaidų, nepasiduoti, eiti tolyn, kai nesiseka. Sporte tavo karjera niekada nebus tik kylanti į viršų, ji vingiuoja. Tu pakyli, leidiesi, vėl kyli ir taip - daugybę kartų. Tu niekada negali ateiti į galutinį tašką, nes tobulėjimui ribų nėra. Mindaugas dirba tokiu principu: jis nebijo klysti, nebijo nusivilti, bet į kiekvieną nesėkmę atsako dar didesniu darbu ir dar didesnėmis pastangomis. Tai didžiulis pavyzdys mūsų futbole, kuriuo mes galime didžiuotis. Jis nėra žaidėjas ar treneris, bet daro neįtikėtiną darbą futbolo šalyje, kuri yra antra pasaulyje, o jis – vienas didžiausių autoritetų čia.
