Portugalo auklėtiniai principiniame susitikime gimtajame Santiago Bernabeu stadione 1:3 nusileido amžiniems savo varžovams ir bent laikinai prarado Ispanijos čempionato lyderių poziciją.
Po mačo surengtoje spaudos konferencijoje ekscentriškasis „Real“ strategas pareiškė, jog varžovų pergalę lėmė „sėkmė, sėkmė ir nieko daugiau“.
Tačiau Ph. Ballas mano priešingai – tai „Real“ ekipai pasisekė, nes labai anksti vaikišką klaidą padarė Katalonijos klubo vartininkas Victoras Valdesas. Būtent po tokios „dovanėlės“ Madrido komanda pelnė vienintelį savo įvartį, o daugiau varžovų vartų „atrakinti“ taip ir nesugebėjo.
Štai Ph.Ballo rašinys apie paskutinį „El Clasico“ mūšį:
„Ispanų kalboje yra keletas būdų pasakyti „apkerėtas“ ar „užburtas“. Man labiausiai patinka žodžiai „hechizado“ ir „embrujado“. Jie iš dalies paaiškina, kodėl Madrido „Real“ tiesiog nesugeba paprasčiausiai funkcionuoti, kai išbėga į aikštę žaist prieš „Barcą“.
Kadangi jūs ir taip jau perskaitėte daugybę rašinių apie rungtynes, aš neketinu pateikti kažką naujo ir nesistengsiu papildyti kitų apžvalgininkų jau padarytų išvadų, tačiau noriu pasiūlyti savo teoriją.
Jose Mourinho teigė, kad „Barcai“ tiesiog pasisekė, tačiau iš tiesų taip nėra. Puiki rungtynių pradžia ir greičiausias per visą „El Clasico“ istoriją pelnytas įvartis 22-ąją sekundę – štai, kas yra sėkmės faktorius. Tačiau „Real“ treneris kažkodėl nepanoro to paminėti savo kalboje. Prieš tęsiant pasakojimą, jūs, žinoma norėtumėte sužinoti, kas buvo greičiausio įvarčio autorius prieš Karimą Benzemą. 1940 metais vykusiame „El Clasico“ 40-ąją sekundę pasižymėjo „Real“ futbolininkas Chusas Alonso.
Tačiau grįžkime į dabartį ir aptarkime įvykius aikštėje. Rezultatui esant 1:0 „Real“ naudai ir ore sklandant nuojautai apie valdžios pasikeitimą, Cristiano Ronaldo smūgiuoja į vartus ir nepataiko – ataka, kurioje jis tikrai galėjo sužaisti geriau, pavyzdžiui, atiduoti perdavimą laisvam ir arčiau vartų buvusiam Angeliui Di Maria. Viskas baigėsi tuo, jog netrukus įvartį pelnęs Alexis Sanchezas darsyk patvirtino įtarimus apie tai, kad svečiai tuoj apsuks visą mačo eigą 180 laipsnių kampu.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr. |
A. Sanchezo įvartis nutraukė bet kokias laikinas Madrido „Real“ fantazijos apraiškas aikštėje, o toliau įvykiai klostėsi taip, kaip mes esame įpratę matyti pastaruoju metu.
Tačiau tame nebuvo jokio sėkmės faktoriaus. Toliau buvo puikus Xavi įvartis, persvėręs rezultatą svečių naudai. Taip, patį smūgį galima laikyti Fortūnos šypsniu, tačiau viskas prasidėjo, vyko ir baigėsi logiškai – smūgis ir įvartis tapo eilinės gražios „Barcelona“ atakos kulminacija.
Dar toliau? Toliau Cristiano Ronaldo sugebėjo nepataikyti į vartus galva, niekais pavertęs puikų Xabi Alonso perdavimą.
Jūs puikiai žinote, kas buvo po to: Dani Alvesas, Cescas Fabregas, įvartis ir „labos nakties“.
Niekur neįžvelgiu jokios sėkmės. Matau vieną dalyką: esminis šių dviejų komandų skirtumas yra jų kovotojų mentalitetas. „Barcelona“ futbolininkai visada atrodo taip, lyg jie žinotų – mes galime tai padaryti, mes galime pakeisti rungtynių eigą. Ir jie visada lieka ištikimi savo stiliui. Visa tai darsyk patvirtina faktas, jog „Barcelona“ į „Santiago Bernabeu“, kurio šeimininkai laimėjo 15 rungtynių iš eilės, vyksta žaisti parengusi taktiką su trimis gynėjais.
Madrido „Real“ – galingas varžovas, tačiau ne visi tos komandos futbolininkai yra lygiaverčiai. Jei nori laimėti prieš „Barcą“, turi priversti jos žaidėjus abejoti savimi ir konkuruoti su jais absoliučia savo galia.
Taip, keletui komandų pavyko įveikti „Barcą“, tačiau Josepo Guardiolos komandos genialumas yra ir tame, kad labai mažai varžovų sugebėjo pasimokyti ir padarė tinkamas išvadas po savo nesėkmių.
O dabar pažiūrėkite į Madrido „Real“. Mesutas Ozilas ir Marcelo aikštėje dingsta tada, kai jų labiausiai reikia. To pakanka tam, kad pralaimėtum prieš komandą, kurios sudėtyje nėra jokių „įtrūkimų“.
Dar yra toks „galvos praradimo“ sindromas, kuris, atrodo, neišvengiamai visada paveikia Pepe, Sergio Ramosą ir Cristiano Ronaldo, kai tik ateina laikas žaisti El Clasico. Jie nekenčia pralaimėjimų – tai yra pagirtina, tačiau paniška baimė pralaimėti „Barcai“ juos užkeri taip stipriai, kad jie aikštėje tampa tiesiog laikinais neįgaliaisiais. Maža to, savi žiūrovai net ėmė nušvilpinėti C. Ronaldo – jis žaidė tarsi begalvis viščiukas. Taip blogai, kad nusipelnė būti pakeistas. Tačiau J. Mourinho, kad ir koks jis būtų, niekada nesugebėtų taip pasielgti. Nuo to Madridui dar blogiau.
Niekur neįžvelgiu jokios sėkmės. Matau vieną dalyką: esminis šių dviejų komandų skirtumas yra jų kovotojų mentalitetas. „Barcelona“ futbolininkai visada atrodo taip, lyg jie žinotų – mes galime tai padaryti
C. Ronaldo yra fantastiškas žaidėjas ir be jo komanda negalėtų pirmauti Ispanijos čempionate ir, galbūt, pelnyti įvarčio pačioje susitikimo pradžioje. Tie, kurie jam švilpė, turėtų tai atminti. Bet jo žaidimui teikiamas labai didelis asmeninis dėmesys.
Madrido „Real“ mačą su „Barcelona“ pradėjo panašiai į praėjusio sezono dvikovą Karaliaus taurės finale, kurią Ispanijos sostinės klubas laimėjo. J. Mourinho auklėtiniai spaudė varžovus jų aikštės pusėje, aršiai stengėsi atakuoti kiekvieną kamuolį turintį „Barcelona“ žaidėją, o tada pasileisdavo į bauginančias kontratakas, kurios turėjo kelti paniką trims vaikinams, paliktiems Katalonijos klubo gynėjų linijoje.
Maždaug 20 minučių „Real“ planas veikė efektyviai ir „Barcos“ žaidėja prarado neįprastai daug kamuolių. Tačiau... Kada J. Mourinho pagaliau suvoks, kad tokiu pasiutišku tempu neįmanoma žaisti ilgiau, nei pusvalandį?
Viskas suprantama: tu turi kamuolį ir atakuoji, tačiau „Real“ antpuoliai buvo netikslūs ir tragiškai nekoordinuoti. A. Di Maria, regis, nežinojo kur jam reikia bėgti, C. Ronaldo nuolat klydo, M. Ozilas atrodė taip, lyg jam išvis nebūtų įdomu, kas dedasi aikštėje. Ir tik vienintelis K. Benzema bent šiek tiek rūpinosi, kaip patampyti nervus varžovams.
Jei atidžiai stebėjote rungtynes, „Barcelona“ gynėjai net leisdavo sau atsipalaiduoti, kai kamuolys patekdavo pas C. Ronaldo. Jie ramiai įvertindavo situaciją „horizonte“, turėdavo pakankamai laiko paspęsti spąstus, į kuriuos portugalas ir įkliūdavo. Kai tik kamuolys atsidurdavo pas K. Benzema, Carlesas Puyolis ir kompanija pastebimai įsitempdavo.
Pakankamai keista, kad J. Mourinho ir toliau nemato dar vienos akivaizdžios priežasties, kodėl Madrido „Real“ pralaimi „Barcai“. Abiejų komandų žaidėjai tiesiog per gerai vienas kitą pažįsta. Tačiau jūs tuoj pat paklausite, o kodėl tai neveikia „Barcos“? Atsakymas akivaizdus ir labai paprastas. Todėl, kad jie beveik visada laimi ir toliau tęsia sėkmingą savo seriją mačuose su „Real“. Tai yra pozityvus domino pavyzdys. Arba, jei norite, proporcingai didėjantis matematinis rodiklis. Kuo daugiau tu laimi, tuo ilgiau tu pratęsi savo pergalių serija, o jei aikštėje sėkmingai rungtyniauja tie patys veikėjai, pralaimėtojas yra žalojamas ir psichologiškai.
Pats paprasčiausias būdas tai pakeisti, įlieti į ekipos žaidimą naujų jėgų, išleisti futbolininkų, kurie nėra tokie svarbūs aikštėje, kuriuos mažiau veikia kerai, kurie mažiau bijo, pavyzdžiui, Kaka. Ar pastebėjote, kad „Real“ ėmė atrodyti kur kas „šviežiau“, kai aikštėje atsirado brazilas? Jose Maria Callejonas pastaruoju metu taip pat neblogai rungtyniavo. Kodėl jis nebuvo išleistas į aikštę? Jis tikrai neserga ta neuroze, kuria yra užsikrėtę nuolatiniai El Clasico veikėjai. O kur Nuri Sahinas?
Madrido „Real“, o ypač Xabi Alonso, trūko aktyviai flanguose žaidžiančių gynėjų, kurie nebijo atakuoti. O jų nebuvo todėl, kad Marcelo tuo metu gyveno kažkur kitoje planetoje, o Fabio Coentrao efektyviau žaidžia kairėje. Šiaip, F. Coentrao žaidė pakankamai neblogai, tačiau... Palyginkime jį su Dani Alvesu, kuris nuolat padėdavo savo ekipos puolėjais ir reidais flangu įnešė gerokai sumaišties varžovams.
Kodėl „Real“ nepamėgino žaisti trimis gynėjais? Pastumkime Sergio Ramosą į dešinę ir nebeverskime Xabi Alonso atlikti gynybinių funkcijų.
J. Mourinho taip pat buvo susikrimtęs ir suglumęs“.
