Kai trūksta kantrybė
Stebuklas neįvyko ir panašu, jog neįvyks dar ilgai. Igorio Pankratjevo nesiliaujantys eksperimentai mūsų šalies futbolą atvedė į dar neregėtą aklavietę, o bedantis ir beviltiškas rinktinės žaidimas išvedė iš kantrybės net pačius ištikimiausius bei kantriausius komandos sirgalius.
Šį atrankos ciklą LFF pradėjo su iki šiol dar didžiule komunikacine kampanija „Atnešk savo širdį Lietuvos rinktinei“. Tuo metu turbūt niekas nenutuokė, kad šis sumanymas virs dar neregėta pajuoka – atrankos ciklo pabaigoje „savo širdis atnešę“ sirgaliai keiksmažodžiais išsiuntinėjo futbolininkus ir jų trenerį į visas puses.
Penktadienį lietuviai 1:1 sužaidė lygiosiomis su slovėnais ir numarino paskutinį vilties daigą. Svečiuose iškovotas taškas su komanda, kurios vienas futbolininkas kainuoja tiek, kiek visa mūsų komanda, gal ir nėra blogai, tačiau esamai situacijai iliustruoti geriausiai tinka tų pačių Lietuvos futbolo fanų skanduotė, kurią futbolininkams teko priverstinai klausyti per beviltiškai sužaistą mačą su San Marinu: „Tai nieko nekeičia, kas bus toliau?“
20 rungtynių su treningu
Prieš dešimtmetį net didžiųjų Europos futbolo valstybių gerbiama Lietuvos rinktinė per šį atrankos ciklą subyrėjo į nesurenkamą mozaiką, o šių LFF prezidento Juliaus Kvedaro ir jo prieteliaus Stasio Stankaus darbų pasekmės bus juntamos dar daugybę metų.
Tuo metu turbūt niekas nenutuokė, kad šis sumanymas virs dar neregėta pajuoka – atrankos ciklo pabaigoje „savo širdis atnešę“ sirgaliai keiksmažodžiais išsiuntinėjo futbolininkus ir jų trenerį į visas puses.
Jų statytinis I.Pankratjevas mušė vis naujus dugnus ir stovėdamas prie komandos vairo užfiksavo istorinį pasiekimą. 2015-uosius metus lietuviai pradėjo penkiais pralaimėjimais. Tokios beviltiškos serijos nėra buvo per visą nuo 1923-ųjų metų trunkančią mūsų šalies futbolo Odisėją.
Nepaisant to, jog pelnė paties prasčiausio visų laikų trenerio etiketę, I.Pankratjevas ir toliau tvirtai laikosi įsikibęs į savo postą ir penktadienio mačas Liublianoje jam buvo jau dvidešimtasis stovint prie nacionalinės komandos vairo.
Daugiau nei jis, rinktinei vadovavo tik du legendiniai Lietuvos treneriai Algimantas Liubinskas (79 rungtynės) ir Benjaminas Zelkevičius (58). Abiejų šių specialistų rinktinės karts nuo karto įkąsdavo Europos futbolo milžinams ir nesunkiai laimėdavo dvikovas su nykštukais. Dabartinė komanda vargsta net ir žaisdama prieš San Marino advokatus, mėsininkus ir stalius, tačiau nepopuliarumo aukštumas šturmuojančiai LFF viršūnėlėms tai neatrodo rimtas argumentas susirinkti daiktus ir trauktis.
Futbolininkų žygdarbiai
Atrankos ciklo pabaigoje federacijos pilkasis kardinolas S.Stankus ir jo sumanymų vykdytojas I.Pankratjevas jau visai įžūliai pradėjo žaisti atviromis kortomis ir rinktinę pavertė bandymų poligonu. Išvaikius kone visus senbuvius, į starto sudėtį vis dažniau buvo traukiami tie žaidėjai, kuriuos ateityje klubams būtų galima parduoti bent už kiek padoresnius pinigus.
Rinktinės žaidėjai šiame cikle taip pat antraštėse mirgėjo kur kas dažniau dėl savo skandalingo elgesio, o ne dėl nuveiktų darbų aikštėje. Arvydo Novikovo sparnuota frazė „Žaidžiame dėl savęs“, ko gero, įsirėžė į sirgalių sąmonę bent jau artimiausiam penkmečiui. Lygiai taip pat, kaip ir kito rinktinės lyderio Luko Spalvio bandymas užčiaupti begėdišku žaidimu nepatenkintą ištikimiausių sirgalių minią.
Vienintelis pragiedrulis šioje niūrioje padangėje buvo Vykintas Slivka. Mače su šveicarais individualiu meistriškumu blykstelėjęs panevėžietis parodė, kad Turino „Juventus“ jaunimo komandų treneriai į jį dėmesį atkreipė neatsitiktinai ir buvo geriausias lakmuso popierėlis, padedantis palyginti vakarietiškų futbolo akademijų darbo kokybę su S.Stankaus kreivai suprojektuotos NFA darbo rezultatais.
Imponuoja ir dar viena Vykinto savybė – kuklumas, o būtent to labai pasigendama kalbant apie daugelį jaunosios kartos Lietuvos futbolininkų. Naglumas ir stačiokiškumas gal ir yra neblogos savybės vyrų futbole bandančiam įsitvirtinti jaunam žaidėjui, tačiau kai pralaimi penkis kartus paeiliui, o San Mariną sugebi palaužti tik laimingo atsitiktinumo dėka, galbūt liežuvį derėtų palaikyti už dantų.
Bandymai apmulkinti dar kartą
Viso to rezultatas? Rinktinės reputacija šiuo metu yra pasiekusi sunkiai pamatuojamas žemumas ir tą puikiai parodo bilietų pardavimai. Nuo LFF funkcionierių ir rinktinės jau gręžiasi ne tik pagrindiniai rėmėjai, bet ir ištikimiausi sirgaliai.
Panašu, jog gerą antausį nuo fanų LFF klerkai ir komanda gaus ir per paskutinę atrankos ciklo dvikovą su Anglija. Likus dviem dienoms iki rungtynių dar yra likę daugybė bilietų, tad visai realu, kad pirmadienį „Premier“ lygos žvaigždės regės komišką situaciją – žais viename mažiausių stadionų per visą istoriją ir jame šmėžuos daugybė tuščių kėdžių.
Tai yra ne tik nusivylusių Lietuvos futbolo gerbėjų signalas, tačiau ir trumparegiškos LFF rinkodaros rezultatas. Mokėti 45 ar 55 eurus tokiai rinktinei, kurią matėme šiame atrankos cikle, tikrai neverta, net jeigu kitoje aikštės pusėje ir bus išrikiuoti motyvacijos visiškai neturintys futbolo tėvynės atstovai.
Tačiau ir šioje situacijoje LFF bando daryti ėjimą žirgu ir dar kartą apgauti fanus, teigdama, kad „bilietai tirpsta greičiau nei pernykštis sniegas“. Bilietus pardavinėjančioje sistemoje matyti, kad realybė yra visiškai kitokia.
