„Praėjęs sezonas buvo didelis košmaras. Nebebuvo motyvacijos nei treniruotis, nei žaisti, – prisiminė E.Razulis – Šie metai neabejotinai geriausi mano karjeroje. Žaisti „Atlante“ – vienas malonumas.“
Jei būtų dar tokie metai, kažin ar bebūčiau žaidęs. Buvo minčių ir pasiūlymų iškeliauti į užsienį, ten dirbti.
„Atlanto“ snaiperis pripažino, kad prieš sezoną komandoje nebuvo keliami tikslai tapti prizininkais, tačiau klaipėdiečių apetitas nuolat augo.
LFF.lt svetainės pokalbyje su E.Razuliu – žaidėjo mintys apie sudėtingą jo karjerą, „Atlanto“ ekipos košmarą ir atgimimą, trenerį Konstantiną Sarsaniją, „lietuvišką“ komandos sudėtį ir viltis kitam sezonui.
– Prieš dešimt metų iš gimtųjų Mažeikių dar būdamas nepilnametis išvykote į Rusiją, Samaros „Krylja Sovetov“. Kaip tai atsitiko ir kodėl nesusiklostė jūsų karjera šioje šalyje? – LFF.lt paklausė E.Razulio.
– Tuo metu žaidžiau I lygoje, Mažeikių „Naftos“ komandoje. Buvau įmušęs nemažai įvarčių, todėl mane kaip perspektyvų žaidėją pakvietė į Rusiją. Komandai tuo metu vadovavo Aleksandras Tarchanovas (buvęs „Vėtros“ treneris – aut. past.), žaidė Robertas Poškus.
Tuo metu, kai išvažiavau, tikrai džiaugiausi, nes kiekvienas jaunas žaidėjas siekia tokio tikslo. Tačiau tik vėliau, kai suaugau, supratau, kaip buvo sunku. Buvau per jaunas, atsiliepė namų ilgesys ir visa kita. Per pirmą pusmetį visą atlyginimą prašnekėdavau skambindamas namo.
Nepasakyčiau, kad buvo daug pagundų, nes gyvenome bazėje, toli nuo miesto. Tačiau buvo traumų virtinė, keitėsi treneriai, nemokėjo pinigų ir visa kita. Kur dėjau žingsnį – viskas buvo ne taip. Galbūt nebuvo lemta. Tačiau nekaltinu vien likimo. Kai dabar pagalvoju, galėjau ir pats kai ką kitaip daryti. Tačiau jei žinotum, kad krisi – pasidėtum pagalvę.
– Grįžęs į Lietuvą iš pradžių atstovavote Vilniaus „Vėtrai“, vėliau visam būriui Vladimiro Romanovo remiamų komandų – „Šilutei“, Minsko „MTZ-Ripo“, FBK „Kaunui“, Edinburgo „Hearts“. Kas privertė taip blaškytis?
– Norėdavau vis kažko daugiau – tai to, tai ano. Netgi pats juokiausi iš savęs, kad sezono neištempiu vienoje vietoje. Kas pusmetį klajojau, blaškiausi. Tik dabar žaidžiu antrą sezoną „Atlante“ ir matosi to vaisiai.
– „Kauno“ ekipoje teko rungtyniauti ir neprofesionalioje II lygoje, ir I lygoje. Nebuvo minčių viską mesti?
– Buvo, tačiau labiau ne tuomet, o po praėjusių metų Klaipėdoje. Jei būtų dar tokie metai, kažin ar bebūčiau žaidęs. Buvo minčių ir pasiūlymų iškeliauti į užsienį, ten dirbti.
Praėjusieji metai buvo didelis košmaras. Kai pralaimėdavome 0:5 ar 0:7 nebesinorėjo nei žaisti, nei treniruotis. Nebuvo sąlygų treniruotis, normalaus finansinio atlygio.
– Tai kodėl nusprendėte pasilikti „Atlante“?
– Buvo minčių po sezono išvažiuoti, tačiau Vacys Lekevičius ragino palaukti, kol atvyks Konstantinas Sarsanija. Gruodžio mėnesį pasitreniravome, susitikome su K.Sarsanija pašnekėti. Jei jo nebūtų, nebūčiau pasilikęs. Jo autoritetas įtikino mane.
Dabar galiu pasakyti, kad tai pats teisingiausias ir laimingiausias žingsnis mano karjeroje. Jei būčiau išvykęs kitur, tikrai būčiau labai gailėjęsis.
– Kovo pabaigoje sulaukėte pakvietimo į Lietuvos rinktinę kontrolinėms rungtynėms Albanijoje. Buvo netikėta? Koks jausmas buvo debiutuoti ir pasižymėti įvarčiu?
– Taip, buvo tikrai netikėta, nes per pirmus du turus nebuvau įmušęs. Kiekvienas žaidėjas atsakytų, kad tai puikus jausmas. Nors ir pralaimėjome 1:4, man tikrai buvo smagu pasirodyti aikštėje antrajame kėlinyje ir įmušti.
– Po poros savaičių čempionate jau turėjote šešis įvarčius. Išvyka su rinktine pridėjo pasitikėjimo savo jėgomis?
– Iš pradžių, kai grįžome, pralaimėjome „Šiauliams, tos geros emocijos nuslūgo. Tačiau vėliau tikrai įsibėgėjau, įgavau gerą sportinę formą. Pakvietimas į rinktinę man buvo paskatinimas, įvertinimas, kad viską darau teisingai.
– Kai su „Atlantu“ ruošėtės sezonui, ar tikėjote, kad galite pakilti taip aukštai?
– Niekas garsiai to nedeklaravo, prieš sezoną klubo vadovybė kalbėjo, kad konkrečių tikslų nėra, pirmąjį sezoną žiūrėsime, kaip pavyks. Tik tikėjomės geriau pasirodyti taurės turnyre ir iškovoti kelialapį į Europos lygą. Gaila, kad pritrūko sėkmės. Nors manau, kad ten būtume pasirodę ne prasčiau nei „Kruoja“.
Pagal visą pasirengimą ir tai, su kokiais varžovais rungtyniavome, komandos viduje buvo minčių, kad lygoje galime kabintis į trečią vietą. Tik kai pradėjome čempionatą pažiūrėjome, kad sekasi tikrai gerai. Bevalgant ir apetitas pakilo, norėjosi aukščiau.
Šiemet „Atlanto“ klube apie kažką kitą galvoti nereikia, viskas laiku, prieš rungtynes pailsime viešbutyje. Mano karjeroje dar taip nebuvo.
– Pastaruoju metu „Žalgiriui“ pradėjus klupinėti jums atsirado teorinių galimybių pakovoti ir dėl aukso. Neliko nusivylimų dėl anksčiau prarastų taškų?
– Visi apie tai pagalvoja, galbūt kažkur reikėjo sužaisti geriau ir būtų daugiau šansų. Tačiau tai pirmi šios komandos metai. Todėl nereikia varyti Dievo į medį. Antra vieta nebūtų blogai. Nuo jos galėtume atsispirti ir kitąmet kilti aukščiau. Vis dėlto „Žalgiris“ turbūt nusipelnė aukso, nes to siekia jau ketvirtą sezoną.
– Kokį indėlį į „Atlanto“ sėkmę šį sezoną įnešė naujas trenerių štabas su K.Sarsanija priešakyje?
– Tikrai didelį. Nepasakyčiau, kad turėtume „kosminių“ pinigų ir prieš sezoną galėjome susikviesti geriausius žaidėjus. Turime nemažai jaunimo ir nė vienos žvaigždės, bent jau Lietuvos lygmeniu. Todėl galima sakyti, kad tai trenerio nuopelnas. Esu šimtu procentų įsitikinęs, kad ši komanda su kitu treneriu tiek nebūtų pasiekusi.
Dar neteko dirbti su žmogumi, kuris taip ramiai viską paaiškintų. Kartais nebūtina ilgai kalbėti, užtenka kelių minčių ar rankos paspaudimo. Užtenka vien trenerio autoriteto. Visiems aišku, kas ką turi daryti, kur bėgti.
– Daugelis Lietuvos klubų neapseina be legionierių. „Atlantas“ tarsi išimtis, nes remiasi beveik vien lietuviais. Toks modelis pagerino komandos tarpusavio supratimą?
– Nesu prieš legionierius, nes aukštos klasės žaidėjai tikrai netrukdytų. Tačiau tokių Lietuvos futbole yra buvę tik keli. Mano nuomone, komandoje ypač neturėtų būti kelių vienos tautybės žaidėjų, nes tada prasideda problemos.
Prieš sezoną galvojome, kad komandoje bus legionierių. Tačiau atrodo, kad treneriai pamatė, jog galime verstis ir be jų. Visi buvom lygūs, visi sunkiai dirbome kovojome vienas už kitą. Galbūt dėl to atėjo ir rezultatas.
– Šį sezoną „Atlantas“ ne tik lietuviškas, bet ir labai klaipėdietiškas, su būriu žaidėju iš Klaipėdos krašto. Arčiau namų žaisti maloniau?
– Galima sakyti, kad taip. Man asmeniškai malonu žaisti Klaipėdoje, esu čia daug buvęs ir anksčiau. Man tai miestas numeris vienas. Galbūt treneriams nebuvo tokio tikslo, tačiau kiek supratau, toks buvo klubų vadovų noras.
– Pernai per 23 rungtynes įmušėte vos 4 įvarčius. Šiemet per 24 rungtynes pasižymėjote jau 20 kartų. Tai jūsų geriausias sezonas asmeniškai?
– Šiemet – neabejotinai geriausias. Pasijaučiau tikru profesionaliu futbolininku. To Lietuvoje daugelis pasakyti negali, nes neretai algos vėluoja, trūksta sąlygų.
Šiemet „Atlanto“ klube apie kažką kitą galvoti nereikia, viskas laiku, prieš rungtynes pailsime viešbutyje. Mano karjeroje dar taip nebuvo. Galbūt Klaipėdoje dar trūksta aikščių treniruotėms, tačiau visa kita yra.
Viskas pagalvota ir pasverta, per treniruotes nesame pervarginami. Jaunimui čia labai gerai tobulėti, o mums, vyresniems – džiaugsmas.
– Treneris Rimantas Žvingilas teigė tikintis, kad tai Klaipėdos futbolo atgimimo pradžia. Kaip manote jūs? Ar gali „Atlantas“ žengti dar aukščiau?
– Manau, kad šie metai parodė, kad gali. Niekas iš mūsų nesitikėjo, kad šoktelsime į antrą vietą. Parodėme, kad galime žaisti gerai. Kaip treneris minėjo, komandą dar tikimasi pastiprinti. Turbūt ir „Žalgiris“ stiprinsis, todėl kitas sezonas bus tik dar įdomesnis.
Klaipėdoje ilgą laiką nebuvo pajėgios komandos. Tačiau „Atlantas“ – klubas su istorija, todėl kažkada turėjo ateiti geri laikai. Klubo vadovai ne vienerius metus stengėsi ir laukė, kol tai atsitiks. Pakilimas mieste tikrai jaučiamas, atsirado ir antras klubas. Manau, kad kuo jų daugiau, tuo visiems geriau.
– Galbūt Evaldo Razulio sėkmės raktas – laimingi širdies reikalai ir ne per seniausiai įvykusi santuoka?
– Taip, susituokėme pernai, birželio 16-ąją. Be abejo, kai žinai, kad tave visuomet palaiko – ar seksis gerai, ar blogai – jautiesi, kad išeini į aikštę ne vienas ir kiekvienose rungtynėse stengiesi dar labiau.
